Laima Mogenienė. Ar teisinga, jog „Google“ pelnas – Airijose, o „Maximos“ – Kipruose?

Jeigu visada paraidžiui klausytume laisvosios rinkos gerbėjų, tai būtų galima ir patikėti, kad „Google“ savo mokėjimų sistemą aptarnaujančiai įmonei pasirinko Airiją dėl kokių nors idealistinių motyvų, o ne dėl to, jog ten mažesni mokesčiai.

Galima patikėti ir tuo, kad „Vilniaus prekybos“ įmonių grupės pelnas „sėda“ n-tojoje lengvatinių mokesčių zonoje dėl kažkokių objektyvių aplinkybių, o ne dėl gudraus ir apgalvoto akcininkų noro mokėti mažesnius mokesčius.

Tačiau mes – centro kairės pažiūrų piliečiai – turime bent bazinius kritinio mąstymo įgūdžius. Europos Sąjungoje jau pradėta diskusija, į kurią nedelsiant turime jungtis ir mes. Kaip užtikrinti, kad kapitalo judėjimo laisvė netaptų įrankiu, skurdinančiu tas valstybes, kuriose pigi darbo jėga ir kurios atsisako „užsimerkti“ prieš stambiojo kapitalo reikalavimus daryti išimtis? Kaip išvengti situacijos, kai didžiosios korporacijos naudojasi šalies kuriama infrastruktūra, jos ugdomais ir mokslinamais darbuotojais, tačiau visą pelną ir nuo jo mokamus mokesčius išveža svetur, taip neprisidėdamos prie valstybėje kuriamos gerovės?

Bet pradėkime nuosekliai – kas yra „mokesčių teisingumas“ (angl. tax justice)?

Tai yra vienas iš pagrindinių įrankių kovoje prieš „mokesčių rojus“. Teisingai apskaičiuojami ir paskirstomi mokesčiai – tai būdas tiesiogiai didinti ES narių biudžetus, ženkliai mažinti socialinę nelygybę ir didinti socialinį teisingumą tiek šalių viduje, tiek tarp šalių.

Europos Parlamentas kartu su kitomis institucijomis gali inicijuoti realias sankcijas prieš šalis, įtrauktas į juodąjį sąrašą, įvardintas „mokesčių rojais“. Galima tik priminti, jog pasaulinio lygio „Panama Papers“ skandalas ką tik pažymėjo savo trečiąsias metines. Neįtikėtina, kad tokio masto sukčiavimo faktai sulaukė tiek mažai dėmesio – ir Lietuvoje, ir visoje Europos Sąjungoje. Tik atkaklių žurnalistų dėka iš „mokesčių rojų“ į valstybių biudžetus buvo sugrąžinta daugiau nei 1 mlrd. Eurų. Lietuvoje ši suma taip pat nemenka – 300 tūkst. eurų.

Žurnalistiniai tyrimai negali likti vienintele priemone kovojant su vengiamais ir slepiamais mokesčiais. ES suskaičiavo, kad dėl įvairiomis priemonėmis vengiamų mokesčių, žala Europos šalių biudžetams sudaro 1 trln. eurų – tai septyni ES skirstomieji biudžetai. Dalį šių pinigų Europos turtingieji išslapsto „mokesčių rojuose“, kitos dalies išvengia pasitelkdami gudrias „agresyvaus mokesčių planavimo schemas“, kurias sau gali leisti tik stambaus kapitalo įmonės, pasikliaudamos brangiai samdomais teisininkais.

Kaip tas „mokesčių teisingumas“ atrodo Lietuvoje? Pažvelkime į karštą finansinį sektorių. Šiandien jame dominuoja skandinavų bankai – bene visi jie naudojasi pelno mokesčio lengvata, gavę išskirtines sąlygas dengti krizės metu patirtus nuostolius iki 2014 metų didieji beveik nemokėjo pelno mokesčio. Lietuviškojo kapitalo „Maxima“ pelno mokestį moka ne Lietuvoje. Švediškoji „Ikea“, dar vadinama „pasauline mokesčių vengimo čempione“, savo pelno mokestį palieka Liuksemburgui.

Iki šių metų liepos 1 dienos VMI vykdo mokesčių amnestijos iniciatyvą – ja siekiama „ištraukti“ iš šešėlio smulkiuosius rinkos dalyvius, tačiau tai tik lašas jūroje lyginant su stambiųjų rinkos veikėjų nesumokamais mokesčiais. Kalbant apie stambųjį kapitalą, priemonių privaloma imtis nuosekliai – visos ES lygiu. Turi būti analizuojamos įvairios pelno bei kitų mokesčių išvengimo schemos. Jas identifikavus, turi būti siekiama grąžinti neapmokestintas lėšas iš „mokesčių rojų“ ir atlyginti valstybių patiriamą žalą.

ES šalys turi liautis konkuruoti viena su kita mažesnio apmokestinimo tarifais. Tokia ydinga konkurencija – tai lenktynės žemyn. Jų pasekmė – į biudžetus nesurenkami pinigai. Susidariusias skyles tenka lopyti dar labiau apmokestinant mažuosius verslus, kurie neturi (ir negali turėti) jokių „legalaus sukčiavimo“ schemų, arba taupant pažeidžiamiausiųjų – socialinių išmokų, pensijų, taip pat ir viešojo sektoriaus atlyginimų – sąskaita.

Suprantama, jog „mokesčių teisingumo“ principai nėra ir nebus tik Lietuvos problema – nuo jos kenčia daugelis valstybių. Ir tik bendromis pastangomis įmanoma pasiekti, kad, tarkime, prekybos tinklo Lietuvoje uždirbtas pelnas būtų apmokestintas Lietuvoje, sumokėti mokesčiai čia taptų nacionalinio biudžeto lėšomis, kurios būtų naudojamos tą pelną sukūrusios visuomenės labui.