Laima Mogenienė. Reikia skaidraus susitarimo: kada startuoja C verslai, kada B, o kada A

„Yra laikas mėtyti akmenis, o yra laikas juos rinkti“ – skelbiama šventoje knygoje. Tokia mintis kyla ir pažiūrėjus internete gausiai platinamą įrašą, kur dabartinė Premjerė moko kaip valdyti pandemiją buvusiuosius valdžioje praėjusiųjų metų pavasarį. Akivaizdu, kad patarti kitiems lengviau, nei padaryti pačiam.

Niekas neneigia, jog padėtis sudėtinga. Kaip Ekonomikos komiteto narė, kuruojanti smulkaus ir vidutinio verslo sritį, palaikau Vyriausybės ekspertų parengtą ir naudojamą pandemijos būklės vertinimą pagal keturis scenarijus A, B, C ir D. Bet akivaizdžiai trūksta komunikacijos, paaiškinant visuomenei, apribotiems ar uždarytiems verslams tų scenarijų esmę.

Nustatę griežtus ribojimus verslui turime jau šiandien sutarti, kada ir kurie verslai galės atnaujinti savo veiklą. Tokio aiškaus susitarimo poreikis kaip niekad ryškėja šiandien, kai daugeliui privačiu verslu užsiimančių ir jame dirbančiųjų senka ne tik lėšos, bet ir mąžta viltis, jog laikini ribojimai kada nors baigsis.

Sveikatos apsaugos ministras, neseniai leidęs visiems pasidžiaugti, jos pasiekėme „C“ zoną, kartu suteikė ir vilčių, kad dalis karantino apribojimų bus sumažinti, savo veiklą galės atverti mažiausios rizikos verslai. Tokią poziciją, akivaizdu, palaiko ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Deja, Vyriausybė suvaržymų sumažinimo net nesvarstė.

Scenarijų planavimo ir rizikų valdymo teorijos teigia, kad scenarijai turi būti formuojami remiantis pagrindinių situaciją lemiančių rodiklių pagrindu. Tokius rodiklius keturiems scenarijams ir yra įvardinęs Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys – teigiamų testų procentas, teigiamų atvejų skaičius per parą ir efektyvus viruso reprodukcinis rodiklis.

Tačiau scenarijų planavimas tam ir vykdomas, kad skirtingi scenarijai leistų supaprastinti kitų sprendimų priėmimą (ir, kas ypatingai svarbu – paaiškinti visuomenei ir įrodyti savo sprendimų pagrįstumą!). Esant grėsmingiausiam scenarijui – griežčiausios priemonės. Pasiekus lengviausią būklę – minimalūs ribojimai. Atitinkamai tarpinėse būsenose – tarpiniai ribojimo sprendimai.

Tokią logiką siūlo rizikos valdymo teorija, kuri apima ir apjungia skirtingas visuomenės ir valstybės gyvenimo sritis. Toks „apytikslis“ vertinimo būdas leidžia palyginti, atrodytų, nepalyginamas valstybės šakas – pavyzdžiui, sveikatos apsaugą ir laisvalaikį arba transportą ir kultūrą.

Tad kuo papildyti scenarijų valdymo modelį siūlo rizikos valdymo teorija?

Pirma, visos karantino ribojimų priemonės turi būti aiškiai suskirstytos į skirtingo „griežtumo“ lygius. Pavyzdžiui, veido kaukių naudojimas gali būti privalomas ir užtikrinamas (tarkim, ligoninėse), o gali būti tik privalomas (be fizinio patikrinimo) arba tik rekomenduojamas (viešose erdvėse), kitur (namuose) išvis nenaudojamas.

Antra, visos tiesiogiai su viruso kontrole nesusijusios kasdienio gyvenimo sritys bei veiklos turi būti taip pat „suskirstytos“ pagal viruso platinimo pavojaus lygį. Akivaizdu, kad didelis roko muzikos koncertas ir klientus individualiai aptarnaujanti gėlių parduotuvė – visiškai skirtingo rizikos lygio veiklos. Kaip įmanoma palyginti nepalyginamus dalykus? Vėlgi, per objektyvius rodiklius – žmonių skaičių ir jų kaitą, tiesioginį išėjimą į lauką, liečiamus paviršius, oro vėdinimo sistemų lygį ir pan. ir t.t.

Trečia, sutarus dėl karantino priemonių griežtumo ir veiklų pavojingumo lygio gradacijos beliktų sudaryti X-Y matricą, kurioje pavojingiausioms veiklos griežčiausi ribojimai būtų taikomi iki pat scenarijaus A pabaigos. O mažiausiai pavojingoms veikloms mažiausiai svarbūs ribojimai būtų panaikinti jau C scenarijaus atveju.

Žinoma, tai tik vienas svarstytinas modelis. Alternatyviai gali būti svarstomas skirtingo pavojaus lygio „karantino priemonių paketas“. Tada skirtingo lygio „saugumo paketai“ galėtų būti priskiriami ir nustatomi skirtingo pavojaus lygio veikloms:

O po kažkurio laiko situacijai pasikeitus į teigiamą pusę – koreguojamas nuosekliai visiems lengvinant:

Toks sisteminis požiūris leistų smulkiam ir vidutiniam verslui efektyviai planuoti savo veiklos atnaujinimo laiką, o tuo pat metu ir būtų aiškus bei skaidrus įrankis sprendimams dėl galimo griežtinimo, jeigu situacija vėl imtų prastėti.

Turime bendradarbiauti, ieškoti sutarimo ir aiškumo, nes, akivaizdu, kad virusas atėjo ilgam ir tiesiog turėsime išmokti gyventi ir dirbti „naujojoje realybėje“. Tiek Vyriausybės, tiek jai patariančių ekspertų (tarp kurių, deja, nėra nei vieno smulkaus verslo specialisto ar atstovo) sprendimams dėl ribojimų reikalingas skaidrumas. Visiškai netinka požiūris „Jūsų išgyvenimo klausimo – net nesvarstysim“. Pirmiausia, tai labai neteisinga, o antra – tiesiog neracionalu.