Krizių prognozavimas bei pasirengimas krizėms dabar iš esmės vyksta kiekvienoje institucijoje atskirai ir jos nežino apie kitų institucijų turimus resursus (pavyzdžiui, apsaugos priemones, dezinfekavimo priemones, izoliacijai skirtas patalpas, pareigūnus ir pan.).
Kol nepaskelbiama krizės situacija, bendradarbiavimas minimalus. Esant krizių valdymo centrui (ir sistemai), būtų galima iš anksto pasirengti krizinėms situacijoms, konsoliduoti resursus iš skirtingų institucijų, įsigyti trūkstamą įrangą ir priemones.
Pavyzdžiui, jau prasidėjus viruso plitimui Kinijoje, galima buvo planuoti veiksmus, įtraukti įvairias institucijas, modeliuoti scenarijus, konsoliduoti resursus. O įvykus krizei tereiktų tik vykdyti parengtą planą ir koordinuoti veiksmus bei resursų paskirstymą.
Nors dar 2016 metų gruodį Vyriausybė žadėjo imtis krizių valdymo situacijos pertvarkos, visavertis Krizių valdymo centras taip ir nebuvo sukurtas.
Kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys bei vicepirmininkas jaučiu ir savo atsakomybės dalį, kad nors ir dirbdami opozicijoje galėjome geriau kontroliuoti šią sritį, galbūt neteikėme pasiūlymų, kurie būtų dabar naudingi, o situacija praktiškai liko nepasikeitusi nuo 2008 metų, kai Valstybės kontrolė pateikė krizių valdymo situacijos ataskaitą, nurodančią visus ir šiuo metu esančius krizių ir ekstremalių situacijų valdymo trūkumus. Prie to tikrai grįšime iš esmės.
Vien, pavyzdžiui, faktas, kad tik šiandien Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras sulaukė prašymo iš Vyriausybės kanceliarijos parengti šalies premjerui trumpas fokusuotas apžvalgas keliais SARS-CoV-2 ir COVID-19 infekcijos galimo tolimesnio plitimo ir suvaldymo klausimais, kurios būtų paremtos patikimais moksliniais šaltiniais bei surašyti praktines įžvalgas, rodo, kad stipriai vėluojame.
Net nepalyginamas mastu Alytaus padangų gaisras jau parodė koks neveiksmingas mūsų krizių valdymas.
Džiaugiuosi žinia, kad pakeliui į Lietuvą jau nauja didžiulė reagentų partija ir išreikšta valia plataus masto testavimui. Tai labai gera žinia.
Tačiau itin svarbu suprasti, ką sako Pasaulio sveikatos organizacija ir visi vedantys mokslininkai epidemiologai: visos priemonės turi būti įgyvendinamos kartu, kompleksiškai, kitaip nieko veiksmingo nebus. Testavimas, izoliavimas, stebėjimas, medicinos personalo ir gydymo įstaigų apsauga nuo infekcijos, ligoninių neperkrovimas ir pagalba besigydantiems namuose.
Taip pat negali nukentėti ir būtina medicinos pagalba žmonėms, kurie turi įprastinių sveikatos sutrikimų.
Turi būti sukurta speciali tvarka, kad augant koronavirusų susirgimų, didesnei daliai žmonių besigydant namuose, būtų galimybė bent du kartus per dieną turėti telefoninę konsultaciją su gydytoju.
Reikia galvoti apie kuo platesnį savanorių pritraukimą, kurie galėtų talkinti sveikatos sistemai tam tikrose pagalbinėse funkcijose. Turime jau artimiausiu metu išgirsti iš Vyriausybės planą dėl šių epidemijos aspektų, nes tai palies didžiausią dalį visuomenės.
Noriu dar kartą atkreipti dėmesį ir į itin skubią ir neišspręsta problemą – medicinos personalo apsaugą.
Iš baisios infekcijos smaugiamos Italijos girdime perspėjimus: apsaugokite medikus! Visoje Italijoje jau apie 10 proc., o Lombardijoje, kur yra pagrindinis židinys, net apie 20 proc. medikų apsikrėtė. Klaidos irgi buvo padarytos pirmomis dienomis ir savaitėmis. Mes kol kas einame šiuo pragaištingu keliu.
Daugėja atvejų ir Lietuvoje. Ukmergėje iš 17 užsikrėtusių net 8 yra medikai.
Reikalingi skubūs išmanūs sprendimai valstybės lygiu, ne savivaldos ar gydymo įstaigų, nes galiu ir iš savo patirties pasakyti, kad skubiai individualiai gauti neįmanoma – užsakiau apsauginių akinių Alytaus rajono greitosios medicinos pagalbos (GPM) stočiai, bet priemonės atvyks geriausiu atveju antradienį.
Alytuje jau patvirtintas susirgimo atvejis vienos GMP stoties medikės vyrui. Kol kas negirdžiu, kad valstybės krovinys būtų atvykęs.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.