Laurynas Kasčiūnas. Ar tikrai Amerika „grįžta namo“?

Pastaraisiais metai vis garsiau skamba balsai, kad JAV traukiasi iš Europos. Neseniai knygą „Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas...?“ išleidęs Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala vartoja terminą „Amerika grįžta namo“.

Nereikėtų pamiršti, jog Vašingtonas buvo pagrindinis pokario Europos saugumo architektas. Būtent amerikiečiai įtikino prancūzus, kad vokiečių nebereikia bausti ir izoliuoti kaip po I pasaulinio karo, o geriau sukūrus viršvalstybines institucijas pasidalinti Vokietijos anglies ir plieno pramonės kontrole ir taip užkirsti kelią karams ateityje. Taip buvo paklotas pamatas istoriniam vokiečių ir prancūzų susitaikymui. Be Amerikos šiandien tiesiog nebūtų Europos integracijos.

Be to, būtent transatlantinė, o ne kokia nors europocentristinė Europa šiandien leidžia Lietuvai jaustis saugiausiai per visą šiuolaikinę mūsų valstybės istoriją.

Neplanuoju ginčytis su teiginiu, kad šiandien Amerikai didžiausias rizikas kelia Kinija. JAV „posūkis link Azijos“ (pivot to Asia) yra natūralus. Tačiau šiame kontekste šūkiai apie Amerikos pasitraukimą iš Europos nėra iki galo pagrįsti. Ir tą rodo skaičiai, o jei tiksliau – milijardinės JAV investicijos į Europos saugumą.

Bene geriausias to įrodymas – 2014 metais B. Obamos administracijos pradėta Europos atgrasymo iniciatyva. Tai finansinė programa, skirta užtikrinti JAV karių ir technikos dislokavimą Europoje, vykdyti pratyboms, gerinti karinę infrastruktūrą. Nuo 2015 metų, kai šiai programai buvo skiriama 0,985 mlrd. JAV dolerių, jos finansavimas kasmet didėjo iki 6,531 mlrd. JAV dolerių 2019 metais. Taip pat papildomai skirta 250 mln. JAV dolerių vertės karinė parama Ukrainai. Finansavimas šiai programai pradėtas ženkliai didinti JAV prezidento pareigas pradėjus eiti D. Trumpui.

Vien Lietuva per pastaruosius penkerius metus iš įvairių JAV programų gavo apie 280 mln. JAV dolerių. Tik pakartosiu – 280 mln. JAV dolerių Lietuvos karinei infrastruktūrai ir priimančiosios šalies gebėjimams stiprinti. Dar priminsiu, kad iki pavasario Lietuvoje dislokuoti maždaug 500 JAV sausumo karių su sunkiąja technika.

Dažnai kalbas apie tariamą JAV atsitraukimą iš Europos lydi kita iš pirmo žvilgsnio galbūt ir logiška mintis – Europa turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą.

Tiesa, kai išgirstu idėjas apie Europos kariuomenę dažniausiai išjungiu garsą, bet kai kurie ES sprendimai gynybos srityje gali būti svarbūs tiek stiprinant ES sąveiką su NATO, tiek didinant mūsų regiono saugumą.

Vienas iš tokių dalykų – karinio mobilumo iniciatyva arba „karinis Šengenas“, kurio esmė – pagreitinti karinės technikos judėjimą ES viduje, tai pagerintų sąlygas karinės pagalbos atėjimui. Čia stabtelėsiu ir paklausiu, ar žinote kiek milijardų eurų šiai iniciatyvai numatyta naujausioje daugiametės ES finansinės perspektyvos versijoje? Kol kas lygiai 0,00. Tad jei kas ir traukiasi šiandien iš Europos, tai gal nebent pati ES, bet ne JAV.

Tęsiant JAV „grįžimo namo“ temą. Ką tik pasirodė Europos visuomenių apklausos rodančios, kad Europos visuomenės agresijos atveju pirmiausia galvotų ne apie savigyną, o apie tai, kad Amerika juos turėtų išgelbėti. Dar daugiau – europiečiai tikisi pagalbos iš valstybės, kurios prezidentu pasitiki mažiau nei Putinu ar Kinijos komunistų lyderiu, o pati Amerika jiems kelia panašią grėsmę kaip Šiaurės Korėja ar Iranas.

Ir tai nėra D. Trumpo fenomenas. Šis antiamerikietiškumas savo veidą jau parodė prieš 18 metų, kai europiečiai protestavo prieš G. W. Busho vienašališkumą. O šio reiškinio šaknys dar gilesnės. Jas geriausiai prieš keliolika metų aprašė Robertas Kaganas.

Europiečiai įsivaizduoja, kad jie jau gyvena Kanto „amžinosios taikos“ ir Fukuyamos „istorijos pabaigos“ pasaulyje – tarptautinės teisės viršenybės, diplomatijos, taikių derybų pasaulyje. Europiečiai atmeta karą kaip problemų sprendimo būdą ir vis mažiau dėmesio skiria savo gynybai.

Tuo tarpu amerikiečiai pasaulį vis dar mato kaip džiungles, kur kliautis galima tik karine jėga. JAV gyvena Hobbesso pasaulyje ir negalvoja apie „istorijos pabaigą“. Amerika padėjo Vakarų Europai susikurti savo saugumo rojų apgobdama ją nemokamo saugumo skydu. Amerika prisiėmė atsakomybę už viso Vakarų pasaulio saugumą ir taip padėjo užaugti europiečių pacifistų kartai, kuri dabar tos pačios Amerikos labiausiai ir nekenčia. Nes Ameriką jie mato kaip kliūtį kelyje į „amžinąją taiką“.

Kai kalbame apie galimą Europos integraciją gynybos srityje (eurofederalistai svajoja apie Europos kariuomenę) dažniausiai galvojame apie bendrus karinius pirkimus, procentus gynybai nuo BVP ar sprendimų priėmimo centralizavimą. Tai klaida.

Pirmiausia reikia galvoti apie strateginę kultūrą ir saugumo tapatybę. Ar gali europiečiai keliaudami į „amžiną taiką“ būti geopolitiniu veikėju, kuris garantuotų savo valstybių narių saugumą? Deja, bet tokios fantazijos neturiu. Fukuyama klydo, nes istorija nesibaigė: šalia mūsų vis dar yra geopolitinės džiunglės, kuriose taikių derybų keliu toli nenueisi.

Todėl vietoj tuščių kalbų apie Europos autonomiją kariniuose reikaluose, paieškokime būdų ir kelių kaip pasidalinti naštą su Amerikos Leviatanu Europoje. Pirmiausia tai reiškia daugiau atsakomybės už savo gynybą, investicijų į karines reikmes, o ne NATO ar JAV dubliuojančių struktūrų. Jeigu nori, kad Amerika kalbėtųsi ir derintų pozicija visų pirma reikia dalintis našta ir atsakomybe. Bet pradėti Vakarų europiečiams reikėtų nuo elementaraus suvokimo, kad ne JAV yra grėsmė Europai, o barbarai iš Rytų.