Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Pergalės diena bendrininkavimo su naciais šešėlyje

Kasmet vykstanti gegužės 9 dienos „Pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ minėjimo šventė Rusijoje yra tapusi savotišku tautos mitu. Šią dieną, nuo Brežnevo laikų, kariniais paradais ir kitais šventiniais renginiais pagerbiami žuvę II pasauliniame kare bei švenčiama pergalė prieš fašizmą. Vis dėlto, tikrasis SSRS vaidmuo II pasauliniame kare iki šiol lieka nuslėptu, atsakomybę už sovietų karo nusikaltimus perkeliant kaimyninėms Vidurio ir Rytų Europos tautoms.

Maža to, SSRS valstybingumo perėmėjos Rusijos Federacijos valdantieji kuria bei pasaulyje skleidžia pasakojimą apie išskirtinai pozityvų SSRS vaidmenį ir pergalę II pasauliniame kare. Toks pasakojimas yra mažu mažiausiai prieštaringas.

Analizuojant šiuolaikinį SSRS vaidmens II pasauliniame kare vertinimą, į akis krenta Vladimiro Putino režimo nuo 2014 metų vykdoma 1939 metų Ribentropo-Molotovo pakto reabilitacijos kampanija. Pabrėžtina, jog būtent šio pakto pasirašymas faktiškai leido Adolfui Hitleriui pradėti karą. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, jog šias pakto pasirašymo pasekmes suprato ir tuometiniai Kremliaus valdantieji.

Toks pakto reabilitavimas nėra tik atsitiktinis politikų pasvarstymas apie istoriją. Ribentropo-Molotovo pakto pateisinimas faktiškai reiškia kaimyninių valstybių užpuolimo, Holokausto, masinių trėmimų bei kitų iš šio susitarimo sekusių veiksmų ir karo nusikaltimų pateisinimą. Tai taip pat reiškia visišką komunistų bendrininkavimo su fašistais pripažinimą ir teigiamą įvertinimą.

Svarbu prisiminti, jog SSRS bendrininkavimas su fašistine Vokietija apėmė ne vien formalių sutarčių pasirašymą. Tai įrodo pirmieji II pasaulinio karo etapai: 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į fašistų užpultą Lenkiją tik iki su Vokietija sutartų ribų, o šią karinę operaciją vainikavo rugsėjo 22 d. įvykęs Vermachto ir Raudonosios armijos dalinių bendras pergalingas paradas Lietuvos Brastoje. Istorikai fiksuoja ir daugiau bendradarbiavimo įrodymų: SSRS garantavo fašistinei Vokietijai ne tik saugumą Rytuose, bet ir aprūpinimą maistu, amunicija bei kitais materialiniais ištekliais.

Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis yra taikliai pastebėjęs: „per Vokietijos ir sovietų invaziją Lenkiją vokiečių vadovybė mėgino paraginti Lietuvą pareikšti pretenzijas Lenkijai, ką Lietuvos vadovybė atsisakė padaryti. Tai buvo dar svarbiau, kadangi Lietuvos valdžia dvidešimt metų reikalavo Vilniaus miesto iš Lenkijos. Nepriklausoma Lietuvos valstybė, kitaip nei Sovietų Sąjunga, atsisakė būti Vokietijos sąjungininke prasidėjus karui.“

Šie faktai ir šiandieninis Ribentropo-Molotovo pakto pateisinimas rodos turėtų logiškai paneigti ir aptemdyti „Pergalės dienos“ šventimą. Tačiau tik ne V. Putino režimui. Iš komunistinės praeities Rusiją valdantis režimas išsirenka tik tai, kas patogu ir negadina valstybės įvaizdžio. Kaltė dėl bendradarbiavimo vokiečių vykdytame Holokauste, etninių valymų, masinio gyventojų trėmimo, politinių oponentų žudymo ir kt., suverčiama tuometinėms sovietų bei vokiečių pavergtoms tautoms, įskaitant lietuvius, latvius, estus, lenkus bei ukrainiečius.

Sunku paneigti, jog komunistinė Rusija ir jos žmonės daug prisidėjo prie pergalės prieš fašistinę Vokietiją. Dauguma Vokietijos nuostolių buvo patirta Rytų fronte. Pačios SSRS nuostoliai viršija daugelio kitų prieš vokiečius kariavusių valstybių nuostolius. Todėl suprantama, jog pergalė šiame kare rusams yra svarbus istorinis įvykis. Tačiau šie faktai neatleidžia nuo pareigos žvelgti į istorijos visumą ir tinkamai įvertinti SSRS vaidmenį ir atsakomybę pradedant II pasaulinį karą.

Kitaip negu karą pralaimėjusi Vokietija, SSRS valstybingumo perėmėja besiskelbianti Rusija iki šiol nepripažįsta kaltės dėl vaidmens pradedant II pasaulinį karą ir jame padarytų nusikaltimų. Toks atsakomybės už istorinius įvykius perkėlimas iškraipo istorinę tiesą, yra klaidinantis ir kenkia Vidurio ir Rytų Europos tautų įvaizdžiui pasaulyje.

Lietuva, kaip patenkanti į šį „kaltinamųjų“ sąrašą valstybė, privalo būti suinteresuota, kad vertinant II pasaulinio karo istoriją būtų žvelgiama į jos visumą bei konkrečiai įvardinamos visos už karo meto ir pokario nusikaltimus atsakingos šalys. Todėl šiandien kaip vieną iš priemonių Seime registravome „SSRS agresijos prieš Europą dienos“ minėjimo įtraukimą į Lietuvos Respublikos Atmintinų dienų sąrašą.

Šia diena būtų siekiama atkreipti Lietuvos visuomenės ir tarptautinės bendruomenės dėmesį į istoriniais faktais paremtą komunistinės Rusijos vaidmenį ir atsakomybę pradedant II pasaulinį karą bei to pasekmes Europos tautoms. Rugsėjo 17 d. pasirinkta neatsitiktinai. Šią dieną, 1939 metais, SSRS įžengė į fašistų užpultą Lenkiją, taip kare atsistodama į A. Hitlerio pusę bei patvirtindama iki tol slėptą suokalbį su fašistine Vokietija.

Akivaizdu, jog prieštaravimo tarp kovos ir bendrininkavimo su fašistine Vokietija, Rusija pati nespręs – ir Lietuva to už Rusiją taip pat nepadarys. Europos valstybių ir Rusijos istorijos suvokimas skiriasi: Europai istorija yra pamokos, kai tuo tarpu Rusijai tai tėra resursas, kurį galima panaudoti kaip įrankį politiniuose karuose. Tačiau tai verčia mus – Lietuvos valstybės piliečius apsispręsti: ar esame aukos – iš anksto susitaikiusios su šia – neokomunistinės Rusijos melo darbotvarke, ar be jokių kompromisų, atremiame ją istorijos patvirtintais faktais.