Pavyzdžiui, serologiniai tyrimai šiuo metu yra vienas iš mokslinių tyrimų prioritetų, nes jie gali būti naudojami švelninant karantino režimą – pradžioje į darbo rinką grįžtant tiems, kurie pasveiko ir jiems jau susiformavo imunitetas; kadangi dalis prasirgusių yra visiškai besimptomiai arba sirgo labai lengva forma ir to net nežino, reikia atlikti tyrimus ir tai nustatyti, o nepersirgę rizikos grupės žmonės dar liktų namie. Tačiau tuo pačiu metu aiškinamasi ir pakartotino užsikrėtimo galimybė, kai kuriems persirgusiems pacientams ji, atrodo, gali grėsti. Diskutuojama ir ar serologiniai testai būtų pakankamai tikslūs, kad būtų galima kliautis vien jų rezultatais.
Turime suprasti, kad kol nebus atrastas vaistas arba vakcina, yra dar vieno infekcijos protrūkio grėsmė. Tikėtina, kad šis koronavirusas pasižymės sezoniškumu ir bet kokiu atveju vėl smogs rudenį, jei vasarą ir pavyktų atsikvėpti.
Koronavirusas dabar pasaulio mokslininkų taikinyje, kaip joks kitas tyrimų objektas. Lietuva neturi nusišalinti nuo savo indėlio į šio naujo ligos sukėlėjo tyrinėjimus. Tai galų gale ir istorinė akimirka.
Visų pirma, noriu pasveikinti Vilniaus universiteto ligoninę Santaros klinikas, kurios jau paskelbė apie du itin svarbius tyrimus – dalyvavimą Pasaulio sveikatos organizacijos klinikiniame naujų vaistų tyrime „Solidarumas“ ir kraujo plazmos (antikūnų naudojimas) projektą. Tai rodo, kad ši universitetinė ligoninė gali operatyviai reaguoti į pasaulines tendencijas.
Tačiau pasigendame valstybės strategijos dėl mokslo pajėgumų sutelkimo koronaviruso ir jo stabdymo tyrimams.
Šįkart nekalbėsiu apie nereformuotą sistemą ir valstybės mokslo politikos nebuvimą, nors būtent dėl to dabar mūsų mokslo potencialas ir nėra tinkamai panaudojamas. Tačiau prie to būtinai grįšime.
O ką darome dabar? Lietuvos mokslo taryba paskelbė konkursą trumpalaikiams taikomiesiems moksliniams tyrimų projektams, sukurti sprendimus dėl COVID-19 padarinių. Jie bus finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Vieno projekto biudžetas – iki 100 tūkst. eurų. Iš viso apie 700 tūkst. eurų.
Rimtos šalys meta milijonų milijonus, kad daugiau dėmesio bei išteklių skirtų aktualiausiems nūdienai tyrimams finansuoti, išplėstų veiklų tose aktualiausiose tematikose finansavimą, o Lietuvos mokslo taryba meta likučius.
Tai labiau panašu į desperaciją nei strateginį žingsnį – juokinga tiek suma, tiek ir tai, kad realiai bus finansuojami keli pačių mokslininkų suformuluoti ne itin dideli projektai.
Gerai, kad daroma bent tiek. Tačiau ar nevertėtų dabar padaryti kažką, turinčio iš tiesų realų poveikį?
Vietoj to suburti tai, ką turime geriausio: sukvieskime į grupę žinančius, kur iš tiesų turime realų potencialą, kur savo resursais galime prisidėti ar sukurti tikrus sprendimus.
Lygiagrečiai Vyriausybė turėtų paskirti įgaliotinį, suprantantį minėtus resursus, aktualijas ir suteikti įgaliojimus jam nustatyti, kas yra svarbiausia šiuo momentu, kitaip realybėje nieko nesigaus, tie paskirti nedideli pinigai neduos jokio efekto.
Dar kovo 25 dieną protokoliniu sprendimu Vyriausybėje buvo pritarta pasiūlymams dėl 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų lėšų perskirstymo, 30,4 milijonų eurų buvo sumažintas mokslo finansavimas iš Europos regioninio plėtros fondo, perskirstant kitur.
Bent dalis lėšų galėtų grįžti ir taip būtų bent kokia pradžia mokslo politikos kūrimo, kuri turėtų strateginę kryptį.
Kreipsiuosi į premjerą Saulių Skvernelį bei švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių, siūlydamas koncentruoti mokslo pastangas kovoje su koronavirusu ir siekti realaus, o ne formalaus rezultato.
Ši krizė rodo, kad visos ministerijos neturi atsiriboti nuo mokslo aktualijų. Sveikatos apsaugos ministerija (kaip ir kitos ministerijos) turėtų turėti bent jau mokslo patarėją (plataus požiūrio mokslininką), kuris nuolat žinotų, kas pasaulyje vyksta sveikatos srityje, kokios problemos kyla Lietuvoje ir kaip jos sprendžiamos, kokia kitų šalių patirtis, kur padėtas šios srities protas. Akivaizdu, kad tada sveikatos apsaugos ministras nuolat būtų informuojamas apie mokslo situaciją sveikatos ir gretutinėse srityse.
Natūralu, kad tokios pareigybės egzistavimo atveju, apie ministerijos vyriausią mokslo patarėją telktųsi ir aukščiausios kvalifikacijos tos srities patariamoji, diskusijų, keitimosi žiniomis grupė mokslininkų.