Iki šiol apie V. Tomaševskio LLRA savivaliavimą Vilniaus krašte daugelis girdėjo tik iš pasakojimų, virtusių legendomis, o realią situaciją žinojo tik tie, kurie su tuo yra tiesiogiai susidūrę. Šiandien LLRA jau drebina visą Lietuvą.
LLRA į Seimą patenka iš esmės Pietryčių Lietuvos regiono gyventojų balsais. Dėl ilgamečio centrinės valdžios strategijos vakuumo čia susiformavo izoliuota informacinė, kultūrinė ir politinė erdvė. Todėl nestebina vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašūnienės reakcija į gaisrą Alytuje, kuri priminė reakciją į vykstančius įvykius kokioje nors kaimyninėje valstybėje. Juk kam jaudintis dėl Dzūkijos, jei ten nėra LLRA rinkėjų?
Lygiai tas pats pasakytina apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, kuris numanydamas, kad po ateinančių Seimo rinkimų nebeturės ministro posto, ir gerai žinodamas, kad lietuviškos žiniasklaidos tyrimai, politikų kritika ir skandalai jo asmeniniams ir LLRA rezultatams 2020 m. Seimo rinkimuose jokio poveikio neturės, neturi dėl ko nuogąstauti.
Iš čia naudojimasis valstybės įmonių lėšomis Abu Dabyje, piktnaudžiavimas nemokamomis Seimo viešbučio paslaugomis ir tuo pat metu nuomojant turimą butą Vilniuje, taip pat skubėjimas skirti investicijas LLRA kontroliuojamų rajonų keliams ir taip sustiprinti savo politinę tvirtovę.
J. Narkevičiaus atvejis yra tik ledkalnio viršūnė. Už jo stovi visa vertikalė panašių, tik mažai žinomų ir dėl savo statuso ne tokių matomų vietos LLRA veikėjų, giminių ir kitų Vilniaus krašto „privilegijuotųjų“, o įvairaus masto piktnaudžiavimas valdžia, nepotizmas ten yra kasdienybė.
Problemas reikia spręsti iš esmės. Todėl jei ir toliau ignoruosime Pietryčių Lietuvos vystymosi problemas, laikui bėgant „Vilniaus kraštas“ su naujais narkevičiais priešakyje gali pradėti tvarkyti ir visą Lietuvą.
Be abejo, kol LLRA balsų reikia biudžetui priimti ir ši politinė jėga yra valdančiojoje koalicijoje, tol kalbos apie strategiją pietryčių Lietuvai liks tuščios. Tačiau amžinai juk tai nesitęs. Ir jau dabar reikia mąstyti apie tai, kokie valstybės sprendimai galėtų keisti situaciją.
Dažnai galima išgirsti, kad visų problemų esmė – klausimų, susijusių su „w“ raide, sprendimas. Neva tai paklos pamatus tautinių bendrijų integracijai į mūsų valstybės gyvenimą. Nesutinku su tokia nuomone, nes taip teigiantieji patenka į LLRA sukurtą politinio žaidimo lauką. Sociologiniai tyrimai rodo, kad palankus požiūris į Kremliaus vykdomą politiką yra būdingas socialiai jautriausiems tautinių bendrijų atstovams. Ir būtent šie žmonės yra LLRA strategų taikinys.
Rusiją kaip draugiškai Lietuvai valstybę įvardija absoliuti dauguma tautinių bendrijų atstovų, kurie patenka į mažiausias pajamas gaunančių kategoriją. Sostinėje tautinių bendrijų atstovų gretose prokremliškos pažiūros yra daug mažiau populiarios nei Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose. Todėl ekonominės regionų, kuriuose gausiai gyvena tautinės bendrijos, modernizacijos programos turi būti Lietuvos tautinių bendrijų politikos prioritetu.
Vilniaus regiono ekonominis vystymasis negali būti paliktas ligšiolinei savieigai, kurios rezultatas – regiono ekonominis ir socialinis atsilikimas. Valstybė turi įgyvendinti specialius stambios apimties projektus, kad išjudintų šio regiono ekonominę plėtrą.
Didesnis investicijų atėjimas, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo savivaldybės, t. y. nuo jos skirstomų socialinių pašalpų, nuo darbo savivaldybės įmonėse ar įstaigose. O LLRA prarastų svertus stiprinti „apgultos tvirtovės“ mitą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.