Apie rizikas diskusijų neleido
Yra tokia lietuvių patarlė – „pats muša, pats rėkia“, – kurią nevalingai atmintis pritaiko perskaičius LR Seimo narės Liudvikos Pociūnienės nuomonę „Vargai dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro“, 2023 m. liepos 23 d. išspausdintą naujienų portale „Delfi.lt“.
Pirmiausia, pažymėtina, kad Centro generalinis direktorius atvyko į visų LR Seimo komitetų posėdžius, siekdamas kuo išsamiau paaiškinti finansinę ir vadybinę vadovaujamos institucijos situaciją, tačiau tik Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas svarstymuose leido pasisakyti. Jeigu LR Seimo Kultūros komiteto posėdžio vadovas būtų leidęs išsakyti savo nuomonę centro vadovui apie naujo centro įstatymo rizikas, šio komiteto nariai, tarp kurių ir gerbiama Liudvika Pociūnienė, tikrai būtų gavę atsakymus į publikacijoje išsakytas abejones. Ko nepanoro išgirsti LR Seimo nariai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą reformuojančio įstatymo klausymuose?
Pritaria patariamajai tarybai, o jos narių atlyginimo klausimą prašo atidėti
Centras pritaria patariamosios tarybos steigimo projektui diegiant gerosios valdysenos principus pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą. Tačiau kartu Centras aiškiai atkreipia dėmesį, nuo kokių principų vykdant institucijos reformą nukrypta, vertinant naująją valdyseną tiek viešojo administravimo požiūriu, tiek lyginant su sėkmingų verslo valdybų modeliais.
Kolegialus valdymo organas turėtų subalansuoti sprendimų galias, atsižvelgdamas į veiklos specifiką, t. y. procesus bei pertvarkai reikalingą finansavimą ir įgyvendinimo laikotarpį. Tiek viešojo administravimo, tiek verslo požiūriu organizacijos vadovui atitenka sprendimo galia nukreipiant operatyvines darbuotojų pastangas į strateginių tikslų siekį. Ir tam įstaigos vadovas turi turėti priemonių ir finansų. Štai, kad ir partizanų paieškos veikla – tai Centro strateginis uždavinys, bet Centro vadovas šiuo klausimu turi spręsti dilemą: arba finansuoti ir apmokyti šiam darbui motyvuotus specialistus, tai yra skirti lėšų pačios partizanų paieškos ir identifikavimo veiklos finansavimui, ar įsigyti modernią programinę įrangą, reikalingą partizanų ir jų giminių identifikavimui, kuri padėtų kaupti ir saugoti DNR duomenų bazę, ir tuomet tyrimus bei paieškas pradėti tik po dvejų metų.
Ekonomiškai kalbant ir finansinėse ataskaitose tai skamba taip: nuo 2021 m. iš Vyriausybės partizanų palaikų paieškoms kiekvienais metais prašoma 300 tūkst., o gaunama 100 tūkst., ko užtenka tik minimaliam šios strateginės centro veiklos srities organizavimui (5 darbuotojų metinio uždarbio lėšos). Pažymėtina, kad Centras šiuo metu aktyviai derasi su JAV atsakingomis tarnybomis dėl bendradarbiavimo, leisiančio lengvatą dėl programinės įrangos naudojimo, kadangi trejus metus Centras tam negauna finansavimo.
Tikimasi, kad Centro valdymo reforma turėtų nebloginti situacijos. Ar tikrai taip bus? Kaip žinoma, tarp Centro veiklų yra ir pajamas generuojančių sričių, kaip antai muziejus, leidyba, konferencijų salių nuoma ir kitos. Tačiau šios sritys taip pat yra ir viešojo intereso, o ne komercinės paskirties, tad iš jų kaupiamas rezervas yra ribotas. Vis dėlto, jis leidžia Centro vadovui turėti šiokį tokį lankstumą. Po reformos biudžeto paskirstymo aprašo funkcija priskiriama tarybai, kurios nariams reikės mokėti atlygį iš tų pačių Vyriausybės asignavimų. Vyriausybė priima naują valdysenos modelį, jo įdiegimui neskirdama nė cento. Taip pat nėra didinamas nė vienos strateginės krypties finansavimas. Tai centro vadovui teks spręsti dilemą – ar rezervą panaudoti centro darbuotojų, ar kolegialių valdymo organų narių atlygiui išmokėti. Kaip matyti, tai tikrai netapatu [klausimui – „Delfi“], ar ieškoti partizanų, ar įsigyti DNR saugojimui skirtą programinę įrangą. Todėl ir prašoma reformos įsigaliojimą atidėti pusę metų, kad iš veiklos pajamų sukauptume tarybos narių atlygiui skirtą sumą, nes šių metų asignavimai jau yra paskirstyti.
Dirba pagal strateginį planą ir panaudoja visas valstybės lėšas
Centras rengia ir interneto svetainėje www.genocid.lt skelbia strateginius veiklos planus. Ir įgyvendina juos susidurdamas su nuolatine per du dešimtmečius susikaupusia nepakankamo asignavimų skyrimo uodega. Tą iliustruoja ir pastarųjų metų LR Seimo nariams teikta lentelė:
Pateiktoje Centro finansavimo lentelėje matome, kad nuo 2020 iki 2024 metų Centrui skirtas valstybės biudžeto finansavimas panaudotas visas (pažymėta mėlyna spalva). Todėl kaltinimai, kad Centras neįsisavina valstybės biudžeto lėšų, yra neteisingi. Primename, kad norėdami pasitikrinti dėl lėšų naudojimo, Seimo nariai gali kreiptis į Finansų ministeriją, kuri mato, ar nepanaudotos valstybės biudžeto lėšos finansinių metų gale buvo grąžintos į valstybės iždą, nes tą įpareigoja atlikti Biudžeto sandaros įstatymas.
Lentelėje taip pat išskirti Centro bendro biudžeto, skirto valstybės biudžeto ir iš jų darbo apmokėjimui panaudotų lėšų planiniai bei faktinio panaudojimo duomenys. Pateiktos lentelės antrame stulpelyje bendros Centro biudžeto lėšos apima valstybės skirtus asignavimus ir paties Centro (muziejaus, leidybos ir kitaip) uždirbtas pajamas. Būtent pastarosios lėšos yra tas operatyvinis rezervas, kuriuo Centro vadovas esant stygiui iš valstybės biudžeto kompensuoja įsipareigojimus Centro darbuotojams. Nuo 2024 m. liepos šie įsipareigojimai patvirtinti kolektyvine sutartimi. Taigi ne valstybės skiriami asignavimai, o Centro veiklos pajamos yra tas nepanaudotas likutis, kuris finansinėse ataskaitose persikelia į kitus kalendorinius metus. Šis nebiudžetinių lėšų rezervas Centrui reikalingas kompensuoti toms išlaidoms, kurios iš valstybės biudžeto finansuojamos nepakankamai, kaip pavyzdys – 90 proc. Centro uždirbtų nebiudžetinių lėšų skiriama darbo apmokėjimo kompensavimui.
Lentelėje raudona spalva pažymėtos sumos panaudotos iš Centro uždirbtų lėšų. Per ketverius metus iš Centro papildomai uždirbtų lėšų 484 tūkst. eurų suma buvo skirta darbuotojų darbo užmokesčiui. Tai buvo būtina atlikti, kadangi iš valstybės biudžeto skirta darbo apmokėjimui suma buvo nepakankama, nes vidutinis Centro darbuotojo darbo užmokestis yra 30 proc. mažesnis už šalies statistinį vidutinį darbo užmokestį. 2023 m. gale Centro vidutinis darbo užmokestis, įskaitant ir Centro veiklos pajamų dalį atlygyje, sudarė 1740 eurų per mėnesį iki mokesčių, kai šalies vidurkis buvo 2000 eurų, o Vilniaus gyventojų vidurkis buvo 2200 eurų. Centras pateikė Finansų ministerijai 2025 metų darbo užmokesčio poreikį, kuriame buvo prašoma darbo apmokėjimui papildomai skirti 400 tūkst. eurų, kad 2025 metais Centro darbuotojų vidutinis darbo užmokestis pasiektų 2000 eurų per mėnesį iki mokesčių. Gavome atsakymą iš Finansų ministerijos, kad papildomai lėšų darbo apmokėjimui Centro darbuotojams 2025 metais nebus skirta. Tai matome pateiktos lentelės paskutinėje eilutėje.
Ir darbuotojų, ir veiklų finansavimas neatitinka ekonominių šalies tendencijų
Tiek LR Vyriausybė, tiek ir bankų analitikai teigia, kad darbo užmokestis Lietuvoje vidutiniškai per metus paauga po 5–10 proc. Pažiūrėkime, kiek reformuotam Centrui, siekdama jo veiklų geresnio rezultato, Vyriausybė planuoja skirti pinigų darbuotojų, įskaitant ir naujos tarybos narius, atlyginimams:
2024 m. – 2907 tūkst. eurų;
2025 m. – 2938 tūkst. eurų;
2026 m. – 2938 tūkst. eurų;
2027 m. – 2938 tūkst. eurų.
Kaip matome iš Finansų ministerijos projekto, Centro darbuotojų darbo apmokėjimo didėjimas visai nenumatomas, kai tuo tarpu šalies vidurkis jau dabar, t. y. 2024 liepos mėnesį, pagal statistiką sudaro 2161 tūkst. eurų. Taigi per ketverius metus nuo 2024 m. iki 2027 m. vidutinis atlyginimas, planuojama, augs nuo 20 iki 40 proc., kai tuo tarpu Centrui papildomų asignavimų darbo užmokesčiui didinti visai nenumatoma.
Galima apibendrinti, kad 2024 m. iš valstybės skirtų asignavimų mokamas Centro darbuotojų vidutinis atlyginimas buvo tik 1694 eurai, Centro vadovo sprendimu, iš kuklaus rezervo jis buvo padidintas iki 1740 eurų. Istorine atmintimi ir Centro darbo kokybės gerinimu suinteresuotos Vyriausybės sprendimu, 2025 m. centro darbuotojų vidutinis atlyginimas, mokamas iš valstybės biudžeto lėšų, planuojama, sudarys tik 1712 eurų – neviršys net to, ką jau šiandien darbuotojams skiria Centro vadovas.
Todėl norisi gerbiamos Seimo narės Liudvikos Pociūnienės paklausti, kaip paaiškinti Centro darbuotojams, profsąjungai ir visuomenei tokį jų darbo apmokėjimo finansavimą ir tokią Centro veiklos viešą kritiką, kai visi atlikti darbai patvirtinti ir priimti, o LR Seimo komitetai jiems priekaištų neturi? Kaip suprasti, kai valdantieji politikai tvirtina, jog žino Centro pagrindinę problemą, kad Centre maži atlyginimai, bet visiškai nėra jokių sprendimų, kurie padėtų sureguliuoti šią nenormalią, jau daug metų įsisenėjusią problemą? Vietoje to pradedama valdysenos reforma, nes bloga vadyba susiskaičiuoja išteklius ir strategijas kuria pagal išgales.
Šiandien garsiai skamba, kad Centras nieko nedaro. Tai kodėl metai iš metų Centro metinę veiklos ataskaitą LR Seimo Žmogaus teisių komitetas ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas vertina gerai ir jokių pastabų neturi? Kodėl Vyriausybė ir kai kurie LR Seimo nariai ignoruoja šį įvertį? Žinoma, kad tobulėti reikia, veiklą gerinti būtina. Yra ir kur Centras gali augti. To Centro vadovai ir darbuotojai ir tikisi kartu su patariamąja taryba bei makroekonominiais rodikliais pagrįstu Centro finansavimu.
