Nors tikslas aiškus ir konkretus, deja, daugumai politikų jis tėra galimybė būti matomam ir dalyvauti nuolatiniame politiniame procese. Tai tapo ypač akivaizdu po daugybės bandymų spręsti arba veikiau imituoti įsisenėjusios dvigubos pilietybės problemos sprendimą.
2019 m. gegužės 12 d. vykęs referendumas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pasižymėjo itin didelėmis kontraversijomis.
Pirmiausia, klausimo formuluotė buvo sudėtinga ir neaiški. Antra, referendume šalia šio itin svarbaus klausimo, pridėtas dar vienas, populistinis siūlymas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Būtent pastarasis klausimas sukėlė dideles diskusijas ir bent pagal paminėjimų žiniasklaidoje skaičių aplenkė kur kas svarbesnį pilietybės išsaugojimo klausimą.
Maža to, į viešas rietenas ir diskusijas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo įsijungė net aukščiausi šalies vadovai, o politinės partijos ragino boikotuoti šį klausimą, neimant balsavimo biuletenių.
Šios priežastys nulėmė, kad tokio svarbaus klausimo, kaip dvigubos pilietybės įtvirtinimas, ir nepavyko išspręsti, o atvejai, kada rinkimų komisijų nariai rinkėjus ragino neimti biuletenių, buvo itin dažni.
Kad tremties, skurdo ir neteisybės iš Lietuvos išvaryti žmonės dabartinei valdančiajai daugumai nerūpi įrodo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos vilkinimas įgyvendinti priimtą sprendimą: Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis numatoma galimybė per pandemiją užsienyje gyvenantiems lietuviams balsuoti elektroniniu būdu, tačiau komisija, atsakinga už rinkimų organizavimą, nenusiteikusi skubėti vykdyti įstatymą.
Labai didelis procentas lietuvių, gyvenančių užsienyje svarsto apie galimybę kada nors sugrįžti į Lietuvą, tačiau paradoksalu, jų čia niekas nelaukia.
Vyriausybė yra įsteigusi dešimtis etatų, kurie turėtų padėti susigrąžinti į užsienį išvykusius lietuvius, taiko įvairias priemones, organizuoja darbo muges užsienyje ir visais kitais būdais bando prisikviesti lietuvius sugrįžti. Tačiau, kuomet per COVID-19 pandemiją dešimtys tūkstančių lietuvių grįžo į tėvynę, jiems niekas nei paskambino, nei pasiūlė pagalbos, galiausiai, net neparodė dėmesio.
Absoliučiai visi grįžusieji pasienyje, oro uostuose, jūrų uoste, traukinių ir autobusų stotyse pildė anketas, kuriose nurodė savo kontaktus. Reikėjo tik kad kažkas paskambintų ir paklaustų, ką valdžia turi padaryti, kad grįžusieji liktų Lietuvoje. Maža to, šalies premjeras S. Skvernelis iš peties rėžė sugrįžtantiems lietuviams: kai kurių „žmonėmis, atleiskite, pavadinti jų negalime“.
Kita vertus, net ir norintiems į tėvynę sugrįžti mūsų tautiečiams informacijos apie daugelį dalykų reikia ieškoti keliose institucijose, gebėti suprasti visas biurokratines pinkles ir raizgalynes, žinoti kur gauti išsamią informaciją apie mokesčius, sveikatos apsaugą, verslo pradžią ir mokestines lengvatas, galiausiai, kaip gauti vietą darželyje ar mokykloje.
Dėl šių priežasčių turi būti įsteigta vieno langelio principu veikianti institucija, kuri suteiktų visą reikiamą informaciją norintiems į tėvynę sugrįžti mūsų tautiečiams.
Sugrįžimą į Lietuvą paskatintų ir studijos šalies universitetuose. Egzistuojančios priemonės realiai neskatina užsienyje mokyklas baigusių lietuvių vaikų studijuoti Lietuvoje, todėl priemones būtina peržiūrėti. Šalies universitetai kalba apie galimybes Baltarusijos studentus kviesti nemokamų studijų ir suteikti jiems nemažas stipendijas, tačiau pamiršta mūsų tautiečius, kurių tėvynėje turėtume laukti labiau.
Kandidatuodamas Pasaulio lietuvių vienmandatėje apygardoje, įsipareigoju kelti klausimą dėl pakartotino referendumo dėl dvigubos pilietybės įteisinimo visiems iš šalies turėjusiems išvažiuoti lietuviams organizavimo.
Suprantu, jog tai padaryti padės elektroninis balsavimas, todėl sieksiu, kad jis būtų įteisintas ne tik renkant šios vienmandatės apygardos kandidatą, tačiau ir renkant visas valdžias ar priiminėjant kitus, svarbiausius valstybės sprendimus.
Taip pat įsipareigoju inicijuoti vieno langelio principu veikiančios institucijos steigimą, kuri realiai padėtų į šalį sugražinti lietuvius.