Linas Jonauskas. Smarvės įkaitai

Prezidentas Gitanas Nausėda yra ne kartą pabrėžęs, kad aplinkosauga negali likti vien deklaruojamu valstybės prioritetu, o už aplinką atsakingos valstybės institucijos turi aktyviai bendradarbiauti, keistis informacija ir ne tik užtikrinti greitą ir efektyvų reagavimą įvykus ekologinėms nelaimėms, bet ir užkirsti kelią bet kokiems didesnio ar mažesnio masto nusikaltimams gamtai.

Ne kartą matėme griežtą Prezidento poziciją dėl taršos, susitikimus su atsakingomis institucijomis ir savivaldybių vadovais siekiant spręsti aplinkosaugines problemas, tačiau vienam valstybės vadovui, be atsakingų institucijų lyderystės, išspręsti ilgus metus besikaupiančių problemų, nepavyks.

Aplinkosauginių problemų Lietuvoje dar yra nemažai, o viena aktualiausių – oro tarša kvapais. Jei prieš šią problemą kai kas užmerkia akis, nosies užkimšti nepavyks. Su nemalonaus ir sveikatai pavojingo kvapo problemomis žmonės susiduria visoje Lietuvoje, o pietinėje Klaipėdos dalyje tuoj bus visai neįmanoma gyventi. Apie tai neseniai pasisakė ir mano kolegė, Klaipėdos universiteto ligoninės organizacinio metodinio skyriaus vedėja Jurgita Platakytė. Prieš klaipėdiečius kankinantį blogą kvapą bejėgis liko net čia politinę karjerą pradėjęs dabartinis aplinkos ministras.

Ne tik klaipėdiečiai, bet ir nemaža dalis šalies gyventojų susiduria su nemaloniais kvapais, sklindančiais dėl vykdomos ūkinės veiklos. Blogas kvapas iki skausmo pažįstamas kauniečiams gyvenantiems Marvelėje ir Dainavoje, Kauno rajono Ramučių gyventojams, susiduria su juo ir Kėdainių, Mažeikių, Šilalės, Panevėžio, Elektrėnų, Jonavos, Šilutės, Velžio, Daukniūnų, Dumpių, Ketvergių, Toleikių, Rudaminos, Skaidiškių ir kitų miestų bei miestelių gyventojai.

Kas atsakingas?

Dalis pranešimų dėl blogų kvapų tenka Aplinkos apsaugos departamentui, tačiau didžiąją dalį visų skundų tiria Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Būtent NVSC vykdo kvapų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose, įskaitant tai, kaip laikomasi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimuose ir taršos leidimuose nustatytų sąlygų dėl kvapų valdymo.

Ūkinę veiklą, kuri gali skleisti kvapus, vykdantys subjektai turi gauti TIPK leidimus. Aplinkos apsaugos įstatymas aiškiai detalizuoja NVSC dalyvavimą tokių leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo procesuose. Būtent ši institucija derina bei pagal kompetenciją nustato ir peržiūri leidimo sąlygas.

Jei Nacionalinis visuomenės sveikatos centras per 12 mėnesių 2 kartus nustato, kad fizinis ar juridinis asmuo pažeidė TIPK leidime nurodytas triukšmo ar kvapų valdymo sąlygas, gali sugriežtinti arba įrašyti papildomas TIPK leidimo sąlygas. Jei per 12 mėnesių nustato 3 tokius pažeidimus, naikinamas TIPK leidimas, o tai reiškia, kad įmonė šioje srityje nebegali vykdyti veiklos.

Kodėl kvapų kontrolė – neefektyvi?

Prisipažinsiu, nežinau nei vieno atvejo, kada įmonei dėl skleidžiamų blogų kvapų būtų uždrausta vykdyti ūkinę veiklą. Akivaizdu, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šiandien nesusitvarko su jam priskirtomis kvapų saugos kontrolės funkcijomis, o tam priežasčių – begalė.

Pirma, įmonės, skleidžiančios taršą kvapais prisitaikė prie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro veiklos specifikos. Priešingai nei aplinkos apsaugos pareigūnai, NVSC specialistai nedirba nei naktimis, nei švenčių ar savaitgalių dienomis, o tai reiškia, kad šis metas yra pats palankiausias teršėjams.

Pirmus skundus apie blogą kvapą pateikę Vilniaus rajono Skaidiškių miestelio gyventojai pastebėjo, kad po pirmų įmonės patikrinimų blogi kvapai ėmė sklisti naktimis. Tokia pati specifika pasireiškia ir Kėdainiuose, kur blogas kvapas gyventojus kankino Joninių ir Žolinės metu. Kokius pažeidimus gali nustatyti specialistai, į skundo vietą atvažiavę po paros laiko?

Antra, neefektyvi NVSC kvapų kontrolės vadyba. Susidaro įspūdis, kad centras tiria tik gyventojų skundus. Apie planinius ūkinę veiklą vykdančių įmonių patikrinimus dėl kvapų neteko girdėti. Skundų nagrinėjimo ir tyrimo procesas yra lėtas ir neefektyvus, todėl net ir toje vietoje, kur vyksta pasikartojantys gyventojų skundai dėl blogo kvapo, nustatyti 2 ar 3 pažeidimus per metus – misija neįmanoma.

Trečia, perteklinė NVSC biurokratija priiminėjant gyventojų skundus. Centras ne tik prašo skundą teikiančio gyventojo vardo ir pavardės, tačiau ir reikalauja, kad skundas būtų pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu. Suprantama, tokiais atvejais skundų pateikiama mažiau.

Kaip išspręsti smarvės problemą?

Kad ir kaip ši situacija atrodytų sudėtinga, matau aišku kelią, kaip visiems laikams išspręsti sistemiškai žmonių sveikatą nuodijančios smarvės problemą. Panašioje situacijoje kaip šiandien yra NVSC, prieš dešimtmetį buvo ir aplinkos apsaugos kontroliuojančios institucijos. Gyventojai nežinojo nei kaip, nei kur aplinkosaugai pranešti apie teršiamą gamtą ar brakonieriavimo atvejus, o net ir stebuklingais būdais pranešę, aplinkosaugos sulaukdavo tik darbo dieną.

Pradėjęs dirbti Aplinkos ministerijos viceministru, prieš dešimtmetį įsteigiau visą parą veikiantį aplinkosauginių pranešimų centrą, kuris geba efektyviai priimti visus gyventojų aplinkosauginius pranešimus. Sisteminiai pokyčiai užtikrino ir deramą, savalaikį reagavimą į pranešimus. Parengtyje esantys aplinkosaugos pareigūnai kiaurą parą gali reaguoti į pranešimus. Tai ne tik puiki prevencija, tačiau ir griežtas atsakas visiems pažeidėjams.

Sprendimas, kuris leistų užtikrinti efektyvią kvapų kontrolę ir apsaugotų žmonių sveikatą nuo blogų kvapų – NVSC kompetencijų ir kontrolės funkcijų perdavimas Aplinkos apsaugos departamentui. Tam reikia ne tik konkretaus veiksmų plano bei įstatymų pataisų, tačiau ir politinės valios.

Šalyje – aplinkos apsaugos krizė?

Akivaizdu, kad dabartinei Vyriausybei ne tik kvapų kontrolė, tačiau ir aplinkosauga nėra prioritetas. Aplinkos apsaugos valstybiniams pareigūnams prioritetine užduotimi tapo dūmijančių automobilių gaudymas miestų gatvėse, o didžiausi teršėjai ir aplinkosauginių reikalavimų pažeidėjai lieka nuošalyje. Realybė bado akis – dėl nepakankamo finansavimo aplinkosaugos pareigūnų trūksta dešimtimis, o tiems, kas dar liko sistemoje, priskiriamos papildomos funkcijomis.

Dabartinis atlyginimas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų nemotyvuoja. Maži atlyginimai neleidžia užpildyti trūkstamų darbo vietų. Sudėtingą, nemažai žinių reikalaujantį ir dažnai pavojingą darbą atliekantys profesionalai aplinkosaugininkai, kaip bazinį atlyginimą turėtų gauti mažiausiai 1500 eurų į rankas.

Šios Seimo kadencijos metu kasmet teikiau biudžeto pataisas, kuriose siūliau pakelti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų atlyginimus, tačiau tokia iniciatyva nesulaukė valdančiųjų pritarimo. Pritarimo greičiausiai nesulauktų ir mano siūlymai dėl blogo kvapo kontrolės, todėl šios problemos sprendimą, prioriteto tvarka, pateiksiu naujos Seimo kadencijos pradžioje.