Pradėsiu nuo to, jog tokį, niekuo nepagrįstą, kaltinimą išsakiusi Seimo narė Morgana Danielė, ignoravo faktą, jog įstatymo projektą pateikėme drauge su trimis frakcijos kolegėmis. Esu kaltinamas “seksizmu” ir nepasitikėjimu moterų priimamais sprendimais, nors šios pataisos tik vienu ketvirtadaliu mano, likę trys iniciatorės - moterys. Atrodo jog oponentei svarbi tik pritariančių moterų nuomonė ir, žinoma, negalima leisti, kad tiesa sugadintų gerą istoriją ar skambias antraštes, ar ne, gerbiama Morgana?
Pakalbėkime apie sąvokas. Prie “krizinio nėštumo” sąvokos galime neprisirišti įstatyme, ją vartoju, nes ji jau dešimtmečiais naudojama Lietuvoje ir jos prasmė suvokiama daugumai. Galime surasti bet kokį kitą terminą, apibūdinantį paslaugų paketą situacijoms, kai moteris turi nuspręsti neturėdama visos teisinės ar socialinės informacijos, tačiau jasudama aplinkinių spaudimą nutraukti nėštumą arba gimdyti.
Kalbėdamas apie su sprendimu gimdyti ar nutraukti nėštumą susijusius iššūkius jokiu būdu nesiekiu nuvertinti moterų, jų teisės į savo kūną ar gebėjimo argumentuotai nuspręsti. Būtent žodis “argumentuotai” man atrodo esminis kalbant apie tokį svarbų pasirinkimą. Kaltindama mane jog su tokia pagalba “nugalinu ir žeminu moteris” gerbiama Seimo narė pamiršta apsižvalgyti toliau savo socialinio burbulo ribų.
Moksliniai tyrimai, o ir žmogiška patirtis sako, jog sprendimas nutraukti nėštumą įprastai nebūna lengvas ir greitas. Net tada, kai moteris jį renkasi vienareikšmiškai, kaip sau labiausiai tinkamą, jis vis tiek susijęs su didžiule atsakomybe, įtaka fizinei, o ir psichologinei sveikatai. Nesutinku, kad nėštumo nutraukimą galima prilyginti danties rovimui, kaip kartais mums bandoma įpiršti.
Nors visuomet pasisakau už gyvybės išsaugojimą ir ji man yra didžiausia vertybė šiuo atveju mano ir gerbiamos Morganos tikslas sutampa: abu norime, jog moterys turėtų galimybę savarankiškai priimti informuotą, sprendimą. Turbūt abu sutarsime, kad kuo daugiau informacijos yra prieinama, tuo teisingesnį sprendimą galima priimti. Deja, daugybė moterų, neturėdamos objektyvios ir patikimos informacijos pasiduoda aplinkos spaudimui nutraukti nėštumą arba gimdyti, nes yra psichologiškai, o dažnai ir finansiškai priklausomos nuo tėvų ar partnerio, kurie bando primesti joms savo nuomonę. Būtent joms yra skirtos krizinio, ar kaip kitaip jį pavadinsime, nėštumo paslaugų paketas.
Buvau kaltinamas diskredituojantis medikų bendruomenę, nes matydami poreikį jie ir be papildomo įpareigojimo siunčia moterį pas psichikos sveikatos specialistus, tačiau daugybe atvejų pagalba nėra susijusi vien su psichologine nėščiosios būsena. Dažnai reikia ne tik psichologo, tačiau ir socialinio darbuotojo ar net teisininko patarimo, ypač tada, kai sprendimas nutraukti nėštumą susijęs ne su nenoru susilaukti kūdikio, o su baime, kad nepavyks juo pasirūpinti ir jo išlaikyti be artimųjų pagalbos.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daugybė moterų pastoja neplanuotai, kartais labai jauname amžiuje, neturėdamos pastovių pajamų, sustyguoto gyvenimo, artimųjų paramos ar partnerio palaikymo. Būtent tokį nėštumą vadinu kriziniu, kai drauge su žinia apie būsimą kūdikį užgriūva baimė ir nerimas dėl ateities.
Mano manymu, sprendimą gimdyti ar ne moteris turėtų priimti gavusi visą reikiamą informaciją: kokios valstybės paramos sau ir kūdikiui ji gali tikėtis, kokia yra būsimo tėvo, net ir nepageidaujančio kūdikio, atsakomybė ir prievolės prisidėti prie jo išlaikymo, kokias apgyvendinimo, pagalbos daiktais galimybes ar kitą socialinę paramą siūlo valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos? Kiekviena besilaukianti moteris nusipelno saugios aplinkos, kur bus išklausyta be pasmerkimo ir spaudimo, kur gaus visus reikalingus atsakymus į savo klausimus ir būtiną pagalbą nepaisant to, kokį sprendimą priims.
Įstatyme nekalbama apie jokią prievartą, naudotis šia pagalba ar privalomumą kreiptis prieš nėštumo nutraukimą, jei moteris jau yra apsisprendusi, taip pat apie jokias vertybiškai angažuotas, siekiančias moteris perkalbėti paslaugas. Informavimo apie šias paslaugas tvarką nustatytų Sveikatos apsaugos ministerija, ir sunku būtų tikėtis kitokios, o ne vertybikai neutralios pozicijos.
Grįžtant prie labai žemiškų, piniginių reikalų ir išsakyto priekaišto, jog Lietuvoje nepakankamai finansuojami pagalbos prievartą ar smurtą patyrusioms moterims centrai noriu tik priminti, jog būtent valdančiųjų atsakomybė yra biudžeto formavimas ir socialinės politikos prioritetai. Man būnant socialinės apsaugos ir darbo ministru finansavimas pagalbos moterims centrams buvo padvigubintas, jeigu ne patrigubintas, kaip tik tokio lėšų auginimo tikimės ir iš dabartinių valdančiųjų, kuriuos atstovauja p. Morgana.
Noras užtikrinti moterų teises yra sveikintinas ir pagirtinas, tačiau reiktų galvoti apie visas moteris ir įvairias situacijas, kuriose jos atsiduria. Būtų iš ties svarbu ir naudinga, jei gindami moterų teisę į savo kūną ir sprendimo laisvę gintume jas ne tik nuo “seksistų” Seime, trukdančių pasirinkti nėštumo nutraukimą, tačiau ir siūlytume valstybės pagalbą ir palaikymą toms, kurios nori pasinaudoti savo teise susilaukti kūdikio, tačiau negali to padaryti dėl aplinkos spaudimo, finansinių iššūkių ar patiriamos baimės dėl savo ir kūdikio ateities.