O štai iš ties svarbūs, sakyčiau tektoniniai, pokyčiai viešajame sektoriuje, daromi tyliai ir tarsi nepastebimai, nešūkaujant apie reformas ir jų nežadant, o prisidengiant saugiu „viskas dėl darbuotojų gerovės“ argumentu. Paradoksalu, bet čia gali būti viena iš ties didelė, šių valdančiųjų vykdoma, reforma, kurios pasekmių, kol kas, nesupranta nei visuomenė, nei patys biudžetinių įstaigų darbuotojai.
Biudžetinis sektorius, o ir jame dirbantys, Lietuvoje nėra nei labai mėgstami, nei labai palaikomi. Plačiai paplitęs biudžetininkų paveikslas yra lygus valdininkų ir biurokratų, apsunkinančių paprastam žmogui kasdienybę popieriais ir reikalavimais, kurių neįmanoma nei suprasti, nei įvykdyti, įvaizdžiui. Jeigu ir jūs taip galvojate, labai smarkiai klystate. Biudžetininkai – tai mokytojai, gydytojai, policininkai, ugniagesiai, socialiniai darbuotojai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai ir gausybė kitų, kiekvieno mūsų kasdienybei, svarbių profesijų. Visi tie, kurių darbas didele dalimi lemia mūsų išgyvenimą ištikus krizei, ar gyvenimo kokybę sprendžiant kasdien mums ir mūsų artimiesiems kylančius klausimus, tenkinant mūsų, kaip visuomenės, poreikius.
Valstybės, o drauge ir jos piliečių, gyvenimas tiek sklandus, kokybiškas ir sustyguotas kiek puikiai veikiantis ir kompetentingas yra jos biudžetinis sektorius. Jau dabar šiam sektoriui varžytis su privačiais darbdaviais ir verslu yra nepaprastai sunku, nes šviesiausi protai ir didžiausi talentai retai renkasi įstatymais ir valstybės galimybėmis apribojamą uždarbį, ribotas karjeros galimybes ir, dažnu atveju, neapskaitomus viršvalandžius.
Ką gi, laikykimės viešąjį gyvenimą gyvenantys ir jo kokybės laukiantys. Po tylios sektoriaus „ne reformos“ bus gerokai blogiau.
Valdantiesiems garsiai neskelbiant apie laukiančius pokyčius, o žiniasklaidai neuždavinėjant nepatogių klausimų, vyksta esminiai pokyčiai, kurie netiesiogiai, tačiau palies kiekvieną iš mūsų – pirmiausiai dirbančius viešajame sektoriuje, o paskui ir visus likusius, norinčius, kad ten kas nors dirbtų ir teiktų būtinas paslaugas.
Pirmasis pokytis – ženkliai liberalizuojamos darbo sąlygos. Iš principo nebelieka nieko, kas darbą viešajame sektoriuje paversdavo bent kiek patraukliu ir konkurencingu: naikinama darbo užmokesčio kintamoji dalis, nebelieka stažo įtakos darbo užmokesčiui, nebebus vienodų visiems sąlygų premijoms ir priedams gauti. Kai kurios siūlomos nuostatos tampa net liberalesnės nei esančios Darbo kodekse, kurį patį dar nuo Socialinio modelio laikų vadiname liberaliu. Iki šiol, kviesdami dirbti šiose mums visiems svarbiose srityse, kartu siūlėme ir tam tikrą didesnę darbo apsaugą ir įstatymais teikiamas garantijas visiems vienodas visoje Lietuvoje. Nuo šiol dirbti teks be papildomų paskatų, grynai iš pašaukimo ir jei tokių, pašauktųjų, pritrūks nebebus kam mokyti, gydyti ir gaisrus gesinti.
Pokyčių teikėjai siūlo, jog dėl konkrečių darbo ir uždarbio sąlygų darbuotojai ir vadovas susitartų tarpusavyje ir juos įtvirtintų kolektyvinėje sutartyje. Mintis graži ir teisinga, tačiau nelikus jokių bendrųjų kriterijų, įtvirtintų įstatyme, kas privers vadovus tartis, jei nesant susitarimo galutinė bus jų valia? Kam įstaigų vadovams ieškoti kompromiso ir tenkinti darbuotojų lūkesčius, jei gali to nedaryti ir elgtis savo nuožiūra? Reikia tikėtis, todėl, kad jie kompetentingi, rūpestingi ir atsidavę vadovai. O jeigu ne? Tada lieka išreikšti nuoširdžią užuojautą kolektyvui.
Pagal naująją tvarką numatoma, jog vadovų atlyginimai bus ženkliai didinami, greičiausiai tikintis, jog tai lems tinkamų žmonių atėjimą į sektorių. Tikėjimas yra puikus dalykas, tačiau nereiktų juo remti reformų, ypač tada, kai vadovams suteikiama tiek daug papildomų galių.
Siūloma, jog darbuotojo veikla būtų vertinama pagal tai, kiek jis išpildė ar neišpildė vadovo lūkesčius. Ne pagal konkrečias atliktas užduotis, aiškius ir pamatuojamus kriterijus, o pagal atitikimą vadovo lūkesčiams. O ką jei vadovo lūkestis yra nuolankus, kantrus ir patogus darbuotojas? Nebūtinai geriausias specialistas, bet lojaliausias vadovui? Ar tai nėra milžiniškas žingsnis atgal, kai darbuotojo darbo sąlygos, krūvis, vertinimas ir net uždarbis priklauso nuo to, ar palankiai jį vertina vadovas? Įsivaizduokite, kas dėsis su teisingumu įstaigos darbuotojų tarpe, kur vadovas lyg savo įmonės savininkas lengva ranka galės bet kam nustatyti neriboto dydžio atlyginimą, nes viršutinės darbo užmokesčio koeficientų ribos panaikinamos.
Daugiau galios ir įtakos vadovui ir kolektyviniams jo bei darbuotojų susitarimams yra gera idėja, tačiau tik tuo atveju, jei išlieka aiškūs saugikliai ir mechanizmai, užtikrinantys, jog galia nebus piktnaudžiaujama, o darbuotojai nebus priversti tapti nuolankiais įsakymų vykdytojais, norėdama įgyti geresnes darbo sąlygas.
Man, kaip buvusiam socialinės apsaugos ir darbo ministrui, ypač užkliuvo socialinių paslaugų srities darbuotojų papildomo darbo užmokesčio mažinimas. Socialinių darbuotojų ir kitų, šioje srityje dirbančių specialistų, Lietuvoje nuolat trūksta. Paslaugų spektras plečiasi, jų reikalingų žmonių skaičius nemažėja, o dirbančių šioje srityje darbo užmokestis ilgą laiką buvo vienas mažiausių Lietuvoje, tad pritraukti reikiamą skaičių kvalifikuotų darbuotojų niekada nebuvo paprasta. Kaip tik todėl praėjusios, o ir šios, Vyriausybės sprendimu buvo numatyta, jog socialinės srities darbuotojų darbo užmokestis turėtų būti bent 30 procentų didesnis nei įstatyme nustatyti minimalūs biudžetinių įstaigų darbuotojų koeficientai. Dabar staiga šis priedas mažinamas iki 21 procento! Neaišku kodėl būtent socialinių darbuotojų sąskaita bandoma sutaupyti. Skaičiuoju, kad šių darbuotojų sąskaita Vyriausybė planuoja sutaupyti 6 milijonus eurų, kurie, greičiausiai, atiteks kokio nors kito viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams kelti.
Tai kas čia per bado žaidynės tarp biudžetininkų? Imam iš tylinčiųjų, atiduodam streikuojantiesiems ir taip ratu, kol visi pripras ir nurims?
Visi šie pokyčiai, kažkodėl nevadinami reforma, supurtys ir taip netvirtą viešąjį sektorių. Tiesa, didinami koeficientai, susieti su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu, iš tiesų turėtų lemti atlyginimų augimą. Ir tai būtų puiki žinia, jei ne mažytė smulkmena – daugeliui ateinančių metų priimti valstybės įsipareigojimai neparemti jokiomis papildomomis biudžeto pajamomis, o kiti biudžetinių įstaigų darbo užmokesčių fondų didinimai (taigi ir darbuotojų darbo užmokesčių kėlimai) numatomi tik 2026-ais metais.
Visi šie, naujai atsirandantys, finansiniai įsipareigojimai, guls ant naujos, būsimosios, vyriausybės pečių ir, neturint tvarių pajamų į biudžetą, jiems bus lemta nuvilti sukeltus lūkesčius ir atlaikyti viso sektoriaus darbuotojų pyktį.
Pabaigai pasakysiu jog pati intencija įvesti daugiau subsidiarumo į viešąjį sektorių bei įgalinti kolektyvinius susitarimus yra sveikintina. Tik pasirinktas būdas labai jau trumparegiškas ir netvarus. Šalyje, kurioje niekaip nesusitvarkome su nepotizmu, politiniu protekcionizmu ir neįgaliname darbuotojų aktyviai ginti savo teises bei interesus, šitaip liberalizuoti darbo santykius ir visą galią perduoti į vadovo rankas yra milžiniška klaida. Tokiu elgesiu koduojamas socialinio neteisingumo jausmas, vergo mentalitetas, kai svarbiausia įtikti vadovui ir dar didesnis viešojo sektoriaus darbuotojų trūkumas.
Visiems jau dirbantiems sektoriuje nuoširdžiai linkiu turėti gerą ir teisingą vadovą – po „ne reformos“, deja, didžioji dalis jūsų darbinio gyvenimo ir vilčių atsidurs jo rankose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.