Linas Kukuraitis. Nemokamas trečiokų maitinimas – misija neįmanoma? Daug rimtų klausimų valdantiesiems

Praėjusios kadencijos metu ėmėmės įgyvendinti nemokamo maitinimo priešmokyklinukams ir pradinių klasių mokiniams programą. Tikėjomės, jog per keletą etapų pavyks pasiekti, kad visi pradinių klasių mokiniai Lietuvoje gautų nemokamus pietus mokykloje. Deja, dabartiniai valdantieji programą nusprendė stabdyti ties antra klase. Dėl man nesuprantamų priežasčių padalijant pradinukus į tuos, kurie gauna nemokamus pietus, ir tuos, kuriems pietūs nepriklauso. Ar yra kokia nors socialinė, politinė ar edukacinė logika finansuoti vaikų maitinimą tik iki antros klasės?

Tai ypač apmaudu, nes nemokamo maitinimo programa susilaukė gerų vertinimų ir atsiliepimų tiek iš mokyklos, tiek ir iš tėvų bendruomenės. Ilgos trukmės tyrimai, atlikti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Švedijoje, atskleidžia, jog nemokamas maitinimas daro teigiamą įtaką vaikų mokymosi rezultatams, sveikatai ir net jų pajamoms ateityje. Pabrėžiama ir tai, kad didesnė teigiama įtaka buvo vaikams, kilusiems iš nepasiturinčių šeimų, taigi pažeidžiamiausiai vaikų grupei. Ar tikrai norime ignoruoti mokslu ir kitų šalių patirtimi įrodytas išvadas?

Kalbėdami apie nemokamo maitinimo svarbą mokiniams turime suprasti, jog tai nėra vien „pilno pilvo“ klausimas, nors vaikų sotumas jau savaime turėtų būti pakankamas argumentas. Tuo pačiu kalbame apie sveikos mitybos, raciono formavimo, pakankamo kalorijų kiekio, įvairiapusės mitybos užtikrinimo ir valgymo kultūros mokymą ankstyvame amžiuje. Tinkamas maistas augančiam vaikui yra kritiškai svarbus, valgydami subalansuotai ir mokydamiesi mitybos įgūdžių vaikai išvengs daugybės ligų ir problemų ateityje. Argi investicija į jaunųjų piliečių sveikatą nėra mūsų šalies prioritetas?

Maisto produktų kainoms kylant į nematytas aukštumas, pridėjus energetinius ir darbo jėgos kaštus pietų kaina mokyklų valgyklose seniai nebėra skaičiuojama centais. Kokybiški, skanūs, įvairūs pietūs kainuoja keletą eurų ir daugiau. Ne vienai šeimai, gaunančiai ribotas pajamas arba auginančiai keletą vaikų, kasdienis jų maistas tampa rimtu iššūkiu šeimos biudžetui. Turint galvoje tai, kad realusis darbo užmokestis per praėjusius metus nuvertėjo apie 10 proc., o vaiko pinigai net 15 proc., išaugusios vaikų maitinimo kainos nemažai šeimų įstumia į sunkių pasirinkimų įtampą. Ką jau kalbėti apie tai, kad duodami tuos eurus vaikui tėvai niekuomet negali žinoti, ar jis nepasiduos artimiausios parduotuvės pagundai ir nemis šlamštu, užuot valgęs karštą patiekalą. Ar tai nors kiek panašu į konservatorių rinkiminėje programoje įrašytą išskirtinį dėmesį šeimai, prigimtinei bendruomenei?

Nemokamas maistas visiems itin svarbus ir dėl socialinės integracijos tikslų. Skiriant nemokamą maitinimą tik nepasiturintiesiems jau nuo mažens formuojama skurdo stigma. Vaikai gėdijasi valgyti nemokamus pietus, nes tuomet „visi klasiokai sužinos, kad jie vargšai“. Užuot panaudoję bendro valgymo patirtį vaikų tarpusavio ryšio, bendruomeniškumo formavimui renkamės skirstyti ir dalyti vaikus pagal tai, kokias pajamas gauna jų tėvai. Ar mes tikrai taip gerai sprendžiame patyčių, gėdinimo ir atskirties problemas mokyklose, kad galime sau leisti kurti papildomus iššūkius?

Esminiams pokyčiams ne visada reikia daugybės pinigų, kartais pakanka vertybinės nuostatos, mąstymo pokyčio, kad dalykai imtų keistis. Lietuvos pradinukai tikrai nesuvalgys valstybės biudžeto. Finansiniai tokios programos kaštai šaliai yra pakeliami. Ateinančiais metais programai papildomai reiktų skirti apie 15 mln. eurų, to užtektų, kad nemokamus pietus gautų visos pradinės klasės. Tie patys užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad šios socialinės priemonės atsiperkamumas ilgoje perspektyvoje yra dvigubas. Kitaip sakant, kiekvienas investuotas milijonas eurų ilgainiui atneš kitus du ateityje. Ar daug valstybėje turime priemonių, kurios garantuotų tokį našumą? Ar tikrai negalime sau leisti ilgalaikės investicijos į savo vaikus?

Ne kartą esu girdėjęs valdančiųjų argumentus apie dėl vaikų nemokamo maitinimo papildomai išmetamą maistą. Tačiau visi maisto švaistymai baigiasi, kai mokyklos pereina prie Sveikatos apsaugos ministerijos rekomenduojamo „švediško stalo“ principo. Vaikai valgo sveikai, įsideda tai, ką suvalgys, ir tiek, kiek suvalgys. Ne viena mokykla tai jau įrodė. Ar nėra geriau keisti mokyklų maitinimo kultūrą negu stabdyti geras socialines programas?

Ir galiausiai – estai. Jų, kaip ir suomių, švietimo sistemą neretai vertiname kaip kokybės etaloną. Kaip vieną iš esminių švietimo sistemos aspektų jie patys nurodo nemokamą maitinimą visiems mokiniams, o tai reiškia visų iki dvyliktos klasės imtinai. Ir niekas ten nekelia jokių prasmės, vertės, naudos ar kitokių klausimų, kuriuos mes, maitindami visus iki antrokų, staiga pradėjome kelti ir atsakinėti į juos jau dvejus metus. Ar galime galiausiai užbaigti bent vieną žingsnį skandinaviškos švietimo sistemos link – nemokamai maitinti bent pradinukus?

Šioje kadencijoje jau kelintą kartą kartu su kolegomis teikiu pradinukų nemokamo maitinimo projektą, siekdamas įstrigusį ties antrokais maitinimą išjudinti iš „mirties taško“. Šiomis dienomis vyks balsavimas. Jeigu projektas vėl bus atmestas, valdančiųjų atsakymas į visus čia užduotus klausimus yra neigiamas.

O koks jūsų atsakymas?