Linas Kukuraitis. Senjorų pasirinkimas – šildymo kompensacija arba santaupos laidotuvėms

Rugsėjo mėnesį valdantieji skubos tvarka priėmė įstatymo pakeitimus, kurie lėmė, kad gyventojai, norintys gauti šildymo kompensaciją, turi pateikti duomenis ne tik apie gaunamas pajamas, tačiau ir apie turimą kilnojamą ir nekilnojamą turtą bei pinigines lėšas, kitaip sakant, santaupas. Pats savaime toks pokytis nėra blogas, veikiau reikalingas, tačiau problema šiai Vyriausybei gana tradicinė – sprendimas nesavalaikis, nenuoseklus ir priimtas nesiklausant jokių argumentų ir su niekuo nesitariant.

Turto vertinimo nuostata nėra nauja, jos galiojimas skiriant kompensacijas buvo sustabdytas 2020 metais siekiant, kad kuo daugiau gyventojų pasinaudotų parama ir pajėgtų apmokėti sąskaitas Lietuvai susidūrus su pandemija ir užgriuvus milžiniškai nežiniai bei nesaugumui. Tuo laiku buvo svarbu socialinės paramos sistemą padaryti kuo labiau atvirą ir prieinamą, kad žmonės jaustų valstybės paramą įveikiant krizę.

Reikia paminėti, jog per laiką, kuomet gaunant kompensaciją turto vertinimas nebuvo taikomas, gerokai pasikeitė kontekstas ir bendra situacija. Pirmiausia dar neįveikus visų pandemijos padarinių teko susidurti su didžiule infliacija ir ženkliai išaugusiais būsto išlaikymo kaštais, kas lėmė, jog žmonėms sumokėti būsto paskolas ir su jo išlaikymu susijusias sąskaitas netapo lengviau, greičiau priešingai. Atrodytų, jog suprasdama šią situaciją dabartinė Vyriausybė turto nevertinimo nuostatą pratęsė iki 2024 metų balandžio, kartu padidindama ir pajamų ribas kiek šeima ar vienas gyvenantis asmuo gali turėti pajamų santykyje su būsto šildymo kaštais. Šis santykis padidintas 2 ar 3 kartus, o tai labai išplėtė galimų kompensacijos gavėjų ratą.

Mano skaičiavimais praėjusį sezoną šildymo kompensacija priklausė apie 70 procentų Lietuvos gyventojų, jeigu šildymo kaina šį sezoną ženkliai nekris, galimų kompensacijos gavėjų skaičius irgi išliks panašus. Po šio pakeitimo į kompensaciją gali pretenduoti ir asmenys, gaunantys 2 ar net 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio pajamas per mėnesį.

Šiemet, priartėjus šildymo sezonui, valdančiųjų požiūris į kompensacijų gavėjus pasikeitė diametraliai. Nepaisant to, kad per keletą gyventojų, galinčių gauti kompensacijas, grupė buvo smarkiai išplėsta, staiga sugalvota pakeisti pačių priimtą įstatymą dėl turto vertinimo ir jį pradėti taikyti nebe 2024 m. gegužės mėn., arba tiksliau, kitą šildymo sezoną, bet jau dabar, šį sezoną, nežiūrint prašymų pateikimo datos.

Nepaisant mano ir kolegų stipraus pasipriešinimo, skubos tvarka ir atbuline įsigaliojimo data, priėmus įstatymų pakeitimus, susidarė didžiulė disproporcija tarp žmonių kas mėnesį gaunamų pajamų ir jų disponuojamo turto – remiantis įstatymu, norint pasinaudoti šildymo kompensacija galima gauti labai dideles pajamas, tačiau negalima turėti bent kiek daugiau turto.

Iki 2020 metų taikant turto ir pajamų vertinimą buvo taikoma į tam tikrą, konkrečią gyventojų grupę, kuriems tokia parama buvo tikslinga ir reikalinga. Pagal dabar įsigaliojusius pakeitimus bandoma 70 procentų Lietuvos gyventojų pakišti po ta pačia turto vertinimo „kepurėle“, kuri natūraliai yra per maža nemažai daliai gyventojų.

Tokia situacija lemia daugybės žmonių patiriamą neteisingumo jausmą, kai solidų uždarbį gaunantys asmenys gauna dar ir kompensaciją, o močiutės sodą paveldėję anūkai ar keletą tūkstančių „juodai dienai“ sukaupę senjorai teisės į kompensaciją netenka. Valdantieji sako, jog nereikia painioti pajamų su turtu, tačiau man tai atrodo mąstymo ir logikos klaida. Gaunantys didesnes pajamas kompensacijas gauti gali, tačiau turintys daugiau turto jau ne, net jei tas turtas yra paveldėtas žemės sklypas, automobilis, keletas naminių gyvulių ar dar kitokia nuosavybė, nenešanti savininkui jokių pajamų ir nelabai paklausi ar vertinga rinkoje. Senjorui, kuris per mėnesį gauna 400 eurų dydžio pensiją, turimas sodo sklypas su keliais arais žemės ir galimybe užsiauginti pomidorų, niekaip nepadės apmokėti šildymo sąskaitos.

Mano klausimas ar tokia sistema yra socialiai teisinga? Ar žmonės, kurie gauna dideles pajamas, tačiau neturi normatyvus viršijančio turto yra labiau reikalingi paramos nei tie, kurie kas mėnesį skaičiuoja kiekvieną eurą, tačiau sąskaitoje susitaupė pinigų laidotuvėms arba 30 metų turi sodą šalia Vilniaus, kurio vertė pastaraisiais metais galėjo ženkliai pakilti?

Greičiausiai visi suprantame, kaip paprasta yra parodyti sąskaitoje esančius nulius, jei kelių tūkstančių santaupos lemia tai, jog kaupsis skolos už šildymą neišgalint susimokėti. Klausimas ar tikrai valstybė nori skatinti žmones laikyti savo santaupas kojinėse ir po čiužiniais tam, kad gautų paramą kuri jiems yra būtina?

Kilus pasipiktinimo bangai ministerija rodo pirštu į savivaldybes, mat jos turėtų į gyventojų situaciją žiūrėti jautriai ir individualiai, o ne atiminėti kompensacijas kietai ir biurokratiškai. Toks kaltės permetimas yra ir neteisingas, ir nesąžiningas, nes savivalda elgiasi pagal įstatymą ir taupo ten, kur mato galimybę sutaupyti, nes keleriopai išplėtusi šildymo kompensacijos gavėjų ratą Vyriausybė niekaip nepadidino joms mokėti skirto biudžeto.

Suvaldyti šią disproporciją būtina kuo greičiau arba grįžtant prie anksčiau galiojusios tvarkos, kai turtas nevertinamas iki kitų metų balandžio, arba mažinant gaunamų pajamų ir didinant turimo turto normatyvus, nes šiuo metu lengvatos gavėjai atsiduria kreivų veidrodžių karalystėje.

Gaila, jog dabartinė Vyriausybė ne tik negerbia gyventojų, žaidimo taisykles keisdama jau prasidėjus šildymo sezonui, ne tik nepripažįsta padarytų klaidų, bet ir nesiima jų taisyti, net kai klaidos yra aiškiai matomos ir įvardijamos ne tik opozicijos, bet ir nepavydėtinose situacijose atsidūrusių gyventojų.