Linas Kukuraitis. Vaikų dienos centrai – nors veikia, neatrodo, kad reikia

Kalbėdami apie socialinius iššūkius, įsisenėjusias socialines problemas ir įtampas, visuomenės nelygybę ir fragmentaciją, socialines stigmas, mitus ir patyčias, vis minime, kokia svarbi dalis yra prevencija – stabdyti pražūtingą ratą, jam dar neįsisukus visa savo jėga.

Gaila, tačiau daugelyje sričių visa blogybių prevencija ir apsiriboja paminėjimais, priminimais vieni kitiems, protingomis valdančiųjų „ekspertų“ diskusijomis, kaip būtų gerai planuoti, vertinti ir mažinti rizikas, užuot nuolat bėgant įvykiams iš paskos ir bandant įveikti pasekmes, toliau ignoruojant priežastis.

Paauglių priklausomybės, narkotinės medžiagos mokyklose, patyčių mąstai, smurtinis nepilnamečių elgesys ir vieni kitų išnaudojimas, vaikų ir paauglių savižudybės, prasti mokymosi rezultatai, nepilnamečių nusikalstamumas... nebaigtinis sąrašas dalykų, prie kurių ateiname, kai neturime arba turime fragmentuotą, nenuoseklią pagalbą vaikams ir paaugliams bei jų šeimoms.

Kuriai nors problemai užaštrėjus tiek, kad visuomenė nebegali jos toleruoti, imama ieškoti labai greitų ir efektyvių sprendimų, kurie čia ir dabar pakeistų situaciją iš esmės, vėl prasideda politikų ir ekspertų diskusijos. Liūdnoji žinia yra ta, kad socialinėje plotmėje tokių sprendimų praktiškai nebūna, todėl ir rasti jų nepavyksta. Galime didinti baudas tėvams, jauninti amžių, kada vaikams taikoma teisinė atsakomybė, įleisti į mokyklas narkotikų ieškančius šunis, pasitelkti policiją ar net kariuomenę ir vis tiek, tai tebus darbas su pasekmėmis, nesurandant priežasčių, kas nutinka mūsų vaikams, kad savidestruktyvus, pavojingas, žiaurus sau ir kitiems elgesys tampa jų pasirinkimu.

Vienas retų, bet puikių prevencinio darbo su vaikais ir jaunimu pavyzdžių – vaikų dienos centrai. Tai viena iš populiauriausių ir įvairiausią pagalbą vaikams ir jų šeimoms teikiančių socialinės priežiūros paslaugų per daugelį metų išvystyta ir teikiama visoje Lietuvoje, dažniausiai nevyriausybinių organizacijų. Esamu momentu dienos centrai užkamšo švietimo, neformalaus ugdymo, popamokinės vaikų priežiūros sistemų spragas ir atliepia tuos vaikų ir šeimų poreikius, kurių atliepti daugiau nėra kam.

Šiuo metu Lietuvoje veikia beveik 500 vaikų dienos centrų ir, nors jų veiklos naudą ir būtinumą labai sunku pamatuoti, esu tikras, jog ji yra milžiniška. Kaip tik todėl jų finansavimas iš valstybės biudžeto nuo 2018 metų buvo kasmet didinamas tam, kad jau veikiantys vaikų dienos centrai galėtų teikti daugiau paslaugų bei steigtųsi nauji, atliepiantys kylančius iššūkius. Deja, 2024 yra pirmieji metai per pastaruosius 6 metus, kuomet papildomas finansavimas vaikų dienos centrų veiklai nėra numatytas (žr. grafikas nr.1).

XVIII Vyriausybė savo programoje 6.1.2. punktu įsipareigojo didinti socialinių paslaugų prieinamumą, o į socialinės priežiūros paslaugų plėtrą nukreipti didesnius finansinius išteklius. Gerai parašyta, tačiau realybė visai kitokia.

Nevyriausybinės organizacijos kalba apie tai, jog nebėra pajėgios tęsti savo veiklos ir išlaikyti centrų su teikiamomis paslaugomis. Nuo 2021 metų didintas finansavimas nesiekė infliacijos lygmens (žr. grafikas Nr. 2) ir, nors vaikų dienos centrų kasmet daugėja, jų veiklai skiriama reali pajamų suma iš valstybės biudžeto mažėjo. Natūralu ir be galo gaila, jog tai verčia organizacijas mažinti teikiamų paslaugų skaičių ar net užsidaryti.

Šiuo metu vaikų dienos centrai finansuojami iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir iš savivaldybės lėšų, kai sutartomis dalimis prisidedama prie veiklos finansavimo. Visai neseniai ministerija kartu su kolegomis iš savivaldybių teikė pasiūlymą apmokestinti dienos centrų paslaugas vaikams, pajėgiems už jas susimokėti. Mano vertinimu, tai būtų buvusi didžiulė klaida, iškreipusi centrų esmę bei išryškinusi nelygybę tarp vaikų, tad džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti Seimo kolegas, jog toks sprendimas nebūtų priimtas.

Visgi, manau, jog diskusijos kreipimas ta linkme, kad lėšų dienos centrų veiklai finansuoti reikia ieškoti šeimų kišenėse rodo labai prastą valstybinės socialinės politikos tendenciją. Šiuo metu, vienas vaikų dienos centras vidutiniškai gauna apie 30 tūkst. eurų visiems metams. Suma skiriasi, nes skirtingos savivaldybės prisideda skirtingomis sumomis, pagal savo norą ir galimybes. Savivaldai palikta pasirinkimo teisė savaime nėra blogas dalykas, tačiau ji lemia dar didesnį regioninių skirtumų atsiradimą, mat vieni vietos politikai mato prasmę investuoti į vaikų užimtumą, kiti – į lėšų taupymą. Tačiau bet kuriuo atveju, 30 tūkst. eurų, daugiau kaip 20 vaikų kasdien užtikrinti popietinį užimtumą, jų neformalų ugdymą, socialinio darbuotojo ir psichologo pagalbą vaikams ir jų šeimoms, kasdieninį maitinimą, vasaros poilsį ir kt. yra ženkliai per mažai. Ir 2024-aisiais tai bus dar sunkiau padaryti, nes Vyriausybės sprendimas nebedidinti finansavimo vaikų dienos centrams yra aiškus signalas ir savivaldybėms – šiuo metu prioritetai yra kitur.

Mano ir kolegų teiktas pasiūlymas valstybės biudžetui, kur siūlyta vaikų dienos centrams skirti papildomą milijoną eurų, atmestas. Tuo valdantieji pasiekė, jog dienos centrų turima perkamoji galia nesiekia net 2021 metų lygio, tačiau teks su tokiomis pajamomis nugyventi 2024 metus. Tas papildomas milijonas eurų būtų labai neženkli suma biudžetui, tačiau galėjo padaryti esminį skirtumą dienos centrus išlaikančioms organizacijoms ir juos lankantiems vaikams. Kai valdantiesiems trūksta noro, jiems nereikia ir galimybių.

Aišku tai, kad vaikų dienos centrų (ne-)išgyvenimo klausimas yra puikus indikatorius, rodantis, kaip ši Vyriausybė absoliučiai pamiršo prevencinio darbo bei vaikų užimtumo svarbą bei šioje srityje baigia numarinti tai, kas mūsų šalyje jau dešimtmečius veikia gerai.