O pasaulis realybėje gana įvairus. Jei nuomonių apklausos iškelia kokį nors politiką į populiarumo padebesius, dar visai nereiškia, kad per rinkimus būtent jį ir išrinks. Ir, be abejo, atvirkščiai. Kokiame nors elitiniame informacijos burbule koneveikiamas ir išjuokiamas veikėjas savo aplinkoje be jokių kliūčių laimi simpatijas ir nugali visus politinius oponentus. Vienas tokių radikalesnių pavyzdžių būtų Petras Gražulis ir Gargždų burbulo fenomenas. Man, tarkime, iki šiol be galo įdomu: kaip čia taip atsitiko, kad, nors ilgiau nei 30 metų aktyviai dalyvauju politikoje, bet nė vieno karto nebuvau apklaustas tokiose nuomonių apklausose. Na, bet tiek to. Juo labiau, kad ir tos pačios apklausos skirtos ne kam kitam, o būtent poveikiui jas skaitantiems ir vertinantiems.
Kai destruktyvus burbulas užgožia visą viešąją erdvę, gali kilti rimta krizė. Akivaizdus pavyzdys – Garliavos „pedofilų klano“ istorija. Visa Lietuva buvo padalyta į dvi dalis. Keisčiausia, kad žmonės neturėjo patikimos, patvirtintos informacijos, bet buvo šventai įsitikinę savo teisumu. Maža to, grupelė pseudolyderių su Neringa Venckiene priešakyje netgi buvo išrinkti į Seimą.
Prieš ketverius metus panašią pasipiktinimo ir protesto bangą buvo mėginama sukelti dėl Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiklos. Tarnyba buvo vaizduojama vos ne kaip teroristinė organizacija. Buvau priverstas Seime aiškintis, kodėl Užsienio reikalų ministerija negina savo piliečių teisių. Argumentai, kad Norvegija yra civilizuota, demokratinė valstybė ir vaiko teises laiko svarbesnėmis už tėvų savivalę, ne visiems atrodė įtikinami.
Stebime ir jaučiame, kaip giliai „išplautos smegenys“ kaimyninėje Rusijoje. Visa tai ne vienos dienos darbo rezultatas. Mes Lietuvoje sovietiniais laikais taip pat buvome auklėjami ir mokomi vienos tiesos ir vienintelės teisingos nuomonės dvasioje. Ypač skaudžiai „savo kailiu“ pajutome destruktyvią melo galią per 1991 metų sausio mėnesio įvykius. Taikių piliečių beginklė rezistencija prieš svetimą kariuomenę sovietinėje televizijoje buvo „įtikinamai“ vaizduojama kaip saujelės nacionalistų maištas. Nereikia abejoti, kad absoliuti dauguma SSRS gyventojų nė kiek neabejojo tų reportažų teisingumu. Keisčiausia, kad apsimelavusi KGB propagandos mašina lygiai sėkmingai klaidino net partijos lyderius. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas 1990 metų sausio mėnesį atvyko į Lietuvą aiškintis susidariusios situacijos, bet susidūrė su jam akivaizdžiai netikėta realybe. Ne „saujelė nacionalistų“, o visa Lietuva reikalavo „ne daugiau teisių, o visiškos nepriklausomybės“. Būtent tokius žodžius užsirašęs savo plakate laikė darbininkas vienoje gamyklų. M. Gorbačiovas niekaip negalėjo patikėti, kad darbininkas pats tą plakatą pasigamino. Atvyko į Lietuvą pakilios nuotaikos, o išvyko sugniuždytas. Kiek pasakojo Algirdas Brazauskas – būtent tokios buvo SSRS prezidento nuotaikos jį išlydint pakeliui į oro uostą. Lietuva jau gyveno kitame burbule ir po poros mėnesių de jure jau buvo kitoje valstybėje.
Šių sovietinių tradicijų dvasioje absoliuti dauguma Rusijos gyventojų toliau maitinami „žiniomis“, jiems toliau „plaunamos smegenys“ vaizduojant Rusiją kaip vienintelę pasaulyje krikščioniškų vertybių gynėją. Nereikėtų labai stebėtis, kad ten vyrauja įsitikinimas, jog Ukraina tapo „nacių prieglauda“, išduoda slaviškos vienybės interesus, aklai vykdo „užjūrio šeimininkų“ valią ir seniai prarado bet kokį suverenitetą. Kol kas to burbulo dar nepramušė karti tiesa apie beprasmes ir bereikalingas savo karių žūtis fronte, apie pražūtingą šaliai „geopolitinio lyderio“ pasirinktą kursą, apie tai, kad jų šalis jau seniai nebėra laikoma supervalstybe ir tėra didžiulė superproblema visam pasauliui ir sau pačiai.
Nereikėtų savęs apgaudinėti manant, kad šiuolaikinis demokratinis pasaulis turi visam tam kažkokį imunitetą. „Šventų karvių“ ir neliečiamų kritikos objektų paprasčiausiai nėra ir būti negali. JAV garsėja kaip tvirčiausios demokratijos ir laisvių etalonas, bet ir ten vyksta procesai, kuriuos turėtume vertinti gana kritiškai. Kad ir paskutinė istorija su „Fox News“ televizija. Televizijos kompanija sumokėjo beveik 800 milijonų JAV dolerių už taikos sutartį su „Dominion Voting Systems“ už tai, kad, cituoju, „sąmoningai melavo“ kaltindami pastarąją, esą jų pagamintos balsavimo mašinos padėjo suklastoti 2020 metų JAV prezidento rinkimų rezultatus. Teismo proceso metu būtų išaiškėję, kad TV kompanijos darbuotojai patys netikėjo tuo, kad rinkimai buvo suklastoti, bet atkakliai melavo, kad neprarastų sąmokslo teorijomis įtikėjusios savo auditorijos. Kad neprarastų reklamos užsakymų, pelno, sąmoningai nuodijo savo skleidžiamu melu pusę Amerikos. Sudėtinga šį pavyzdį laikyti pavyzdiniu, sektinu spaudos ir žodžio laisvės modeliu.
Nevyriausybinė organizacija „Reporteriai be sienų“ reguliariai skelbia pasaulio spaudos laisvės indeksą – savotišką reitingą. Lietuva praeitais metais tarp 180 šalių ir teritorijų gerokai pakilo – iš 28 į 9-tą vietą. Visa tai rodo ne tik pasitikėjimą, bet ir įpareigojimą, atsakomybę. Žiniasklaida kaip „ketvirtoji valdžia“ ypatinga tuo, kad turi didžiulę įtaką ne tik kitoms trims valdžioms – Seimui, Vyriausybei ir teismams, – bet ir visai visuomenei. Skirtumas tik tas, kad jos niekas nerenka. Kartu niekuomet netrūko norinčių ją nusipirkti. Būtent tai ir yra didžiausias iššūkis ir pavojus.
Kad ir kaip ten būtų, būtent laisvos spaudos nuopelnas, kad Lietuvos visuomenė yra viena stipriausių Europoje atsparumo dezinformacijai požiūriu.
Belieka palinkėti, kad mes visi – žiniasklaidos vartotojai – išliktume kritiški ir sveikai skeptiški bet kokioms deklaruojamoms tiesoms. Nepaisant visų „imuniteto“ dezinformacijai požymių, visuomet, nuolatos turėsime kovoti dėl teisės turėti kitokią nuomonę. Manau, sutiksite, kad šiandieną tai ne mažiau aktualu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.