Pagal įstatymo reikalavimus, pritarti referendume iškeltam klausimui turėjo daugiau negu 50 procentų visų balso teisę turinčių piliečių – mažiausiai 1,2 milijono. Kiek mažiau nei 930 tūkstančių buvo nepakankamas skaičius. Bet referendumo priešininkų džiūgavimui tikrai nebuvo priežasčių. Beveik 72 procentai balsavusiųjų palaikė pilietybės išsaugojimą ir tik 26 procentai pasisakė prieš. O tai reiškia, kad Lietuvos žmonės išsakė savo tvirtą nuomonę, kuri turėjo tapti užduotimi politinėms partijoms, Valstybės vadovams – visiems, kas aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime – pagaliau mobilizuotis, susitelkti ir išspręsti šį klausimą.
Kaip išspręsti? Konstitucijos kūrėjai pilietybės apsaugą įrašė į pirmąjį skirsnį – „Lietuvos valstybė“. Teiginys, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, kaip ir visos kitos šiame skirsnyje esančios nuostatos, gali būti keičiamos TIK referendumu. Plėsti pilietybės suteikimo, grąžinimo, išsaugojimo išimtis įstatymu neįmanoma – apie tai po eilinio pabandymo Seime 2017 metais aiškiai pasisakė Konstitucinis teismas. Mažinti kartelę Referendumo įstatymo reikalavimams keisti Konstitucijos I skirsnyje esančius straipsnius entuziazmo taip pat nėra, nes tame skirsnyje aptariama ne tik pilietybė, bet ir teritorijos vientisumas, mūsų šalies sostinė ir kiti valstybinės reikšmės fundamentalūs dalykai.
Lyg ir užburtas ratas. Jei tikrai nuoširdžiai norima spręsti problemą iš esmės, tiesiog būtina pakeisti tą gelžbetoninę formuluotę į lankstesnę: nedrausti mūsų piliečiams būti ir kitos valstybės piliečiais, pilietybės išsaugojimo sąlygas apibrėžti specialiuoju Konstituciniu įstatymu.
Kartoju – jei tikrai nuoširdžiai to norime. Stebina, kad daugelis oponentų vis tiek užsispyrusiai dramatizuoja situaciją. Kodėl mes dabar iš to vis darome tragediją? Ar čia pavydas, ar čia kiti dalykai? Daugelis mūsų tautiečių dėl įvairių aplinkybių išvyko į užsienį. Kažkas neturėjo darbo, kažkas ieškojo geresnių sąlygų išsilavinimui. Bet juk tai nėra nusikaltimas ar juo labiau išdavystė. Dirbdamas užsienio reikalų ministru įvairiuose pasaulio kampeliuose susitikinėjau su mūsų bendruomenės atstovais. Puikiai supratau, kad jie nieko neprašo. Jie tiesiog nori labai žmogiškai suprantamo dalyko – patvirtinimo, kad jų saitai su Tėvyne nenutrūko. Tai jiems svarbu ne tiek teisine prasme, kiek moraliniu požiūriu. 22 Europos Sąjungos valstybės leidžia turėti ne vieną pilietybę ir tik penkios – ne: Austrija, Estija, Lietuva, Nyderlandai ir Slovakija. Lietuvoje jau seniai nebėra tų 3 milijonų, apie kuriuos dainavo Marijonas. Ar mums tikrai reikia taip šykščiai ir nevalstybiškai elgtis? Ar tikrai moralu mūsų mažai, nykstančiai tautai skirstytis į ateivius ir išeivius?
Iki kitų metų gegužės dar turime metus. Apklausos jau dabar rodo, kad netoli 60 procentų balso teisę turinčių piliečių ketintų tokiame referendume dalyvauti. Galėtume pagaliau ryžtis panaudoti elektroninį balsavimą, ką mūsų kaimynai estai jau ne pirmus metus sėkmingai naudoja ir jų šalis dėl to nesugriuvo.
Gal ir mes pagaliau susitelkime ir pasakykime sau ir pasauliui: mūsų daugiau negu 3 milijonai ir kiekvienas yra brangus ir visuomet laukiamas Tėvynėje.