Linas Linkevičius. Dar vienas mūsų vertybių išbandymas

Lyderysčių istorijoje būta įvairių. Jugoslavijos lyderis Josipas Broz Titas, iškilęs Antrojo pasaulinio karo metais kaip rezistentas ir partizanų vadas, vėliau kai kurių istorikų buvo vadinamas „geranorišku diktatoriumi“. Kad ir kaip ten būtų, pasaulis įsivaizdavo, kad jugoslavai – tai tokia vieninga tauta, neturinti jokių trinčių ar trikdžių. Ir tik vėliau „paaiškėjo“, kad ten gyvena ir serbai, ir kroatai, ir musulmonai, ir kitos tautos. Kai kurios iš jų, išsilaisvinusios iš geranoriškos diktatūros, savo tolesnius santykius aiškinosi kruvinuose konfliktuose.

Kitas veikėjas, Nicolae Ceausescu, taip pat iškilo kaip populiarus Rumunijos lyderis. Nepaisant savo komunistinių šaknų ir atitinkamos ideologijos vis tik ryžosi sumažinti spaudos cenzūrą, vėliau 1968 metais išdrįso pasmerkti sovietų intervenciją Čekoslovakijoje. Bet ilgainiui ir jis tapo nuožmiu diktatoriumi, naudojo kariuomenę prieš savo žmones, o vėliau, kilus revoliucijai, buvo sušaudytas.

Vienintelė šių ir kitų diktatūrų vertybė buvo stabilumas. Kaip vėliau paaiškėjo, tai visai ne stabilumas – greičiau stagnacija. Ir kad ji pagaliau visai ne vertybė.

Galima būtų įvardinti ir šių laikų diktatorius, bet gal dar pernelyg jautru, kol nesukako senatis. Aišku viena: ir jų lyderystė anksčiau ar vėliau pasmerkta žlugti. Tačiau prieš pabaigą ji gali paskui save nusitempti daugybę nekaltų žmonių aukų.

Istorija moko, kad atsakomybė už šias aukas tenka ne tik diktatoriams ar jų artimiausiai aplinkai, bet ir stebintiems situaciją iš šalies, toleruojantiems, raminantiems save ir kitus, kad nieko baisaus neatsitiko.

Juk 1938 metais, po susitikimo su Hitleriu, Didžiosios Britanijos premjeras Neville‘is Chamberlainas ramino save ir visus, kad pakaks paaukoti Sudetų kraštą ir Hitleris nepuls Čekoslovakijos, nebus karo. „Aš parvežiau jums taiką,” - triumfavo N. Chamberlainas, viešai rodydamas Hitlerio parašą. Kas tai? Naivumas? O gal istorinės atsakomybės stoka?

Dabartinis Rusijos lyderis demonstruoja jėgą, žvangina ginklais, skelbiasi atstovaująs pasaulinei galybei. Bet kartu ciniškai ir be skrupulų pažeidžia tarptautinę teisę, okupuoja 20 proc. Sakartvelo teritorijos, inspiruoja „užšaldytą konfliktą” Padniestrėje, aneksuoja Krymą, vykdo agresiją Rytų Ukrainoje.

Pasaulis reiškia susirūpinimą – labai didelį susirūpinimą, smerkia, kritikuoja… Visa ta kritika ir pareiškimai Rusijos vadovybei nė motais, nes kaina, kurią tenka sumokėti už pasikartojančius tarptautinės teisės pažeidimus, yra priimtina.

Juk Europos lyderiai ir toliau būriuojasi eilėje, kad juos priimtų Kremliuje. Jei ne Kremliuje – tai bent kurortiniame Sočyje. Nes juk reikia „bendrauti, komunikuoti”. Kas, kad visi tie susitikimai tarsi dūmų uždanga leidžia nieko nekeisti politikoje, nes lyg sukuria iliuziją, kad procesas ir dialogas vyksta.

Bet mažiausia, ką šioje situacijoje privalėtume, padaryti, - tai nedelsiant išplėsti sankcijas visai Rusijos Juodosios jūros laivyno vadovybei bei tiems kariškiams ir laivams, kurie dalyvavo minėtuose agresijos veiksmuose.

Linas Linkevičius

Rusijos lyderiui tai – puiki proga pademonstruoti savo visuomenei, kad jokia Rusijos izoliacija neįmanoma, kad niekas pasaulyje nevyksta be Rusijos ir, jei kas nors norės ką nors nuspręsti, vis tiek reikės ateiti ir paprašyti.

Ta europinės kantrybės ir vienybės bandymų bei testavimų praktika labai sena, bet puikiai pasiteisinusi. Tad kodėl reikėtų ją keisti?

Paskutinis kantrybės ir Europos vertybinių pamatų tvirtumo pabandymas – kariniai veiksmai prie okupuoto Krymo krantų. Užpulti, apšaudyti ir užgrobti trys Ukrainos laivai, teisėtai ketinę pasiekti savo uostą Mariupolyje.

Užgrobusi Krymą Rusija, matyt, apsižiūrėjo, kad Azovo jūroje galima elgtis lyg vidaus vandenyse. 2003 metų tarptautinė sutartis, numatanti bendrą jūros naudojimą tiek Rusijos, tiek Ukrainos laisvai laivybai, turbūt bus išmesta į šiukšlių dėžę.

Rusija prisiima sau teisę kontroliuoti, tikrinti ir netgi fiziškai blokuoti Azovo jūrą. Taranuoja Ukrainos laivą, visa tai fiksuoja vaizdajuostėje su audio įrašu, pagardintu riebiais keiksmažodžiais, ir tuos vaizdus platina pasauliui. Apšaudo ir areštuoja laivų įgulas, užgrobia pačius laivus, ir visa tai vadina „ukrainiečių provokacija” bei „nesaugia laivyba”.

Kai 1948 metais sovietai įvedė Berlyno blokadą, Vakarai ėmėsi organizuoti Berlyno aprūpinimą oro transportu, ir galiausiai sovietai blokadą buvo priversti atšaukti. Kol kas sunku tikėtis, kad Rusijai įvedus Mariupolio blokadą, Europos Sąjunga imtųsi organizuoti regiono aprūpinimą laivais su Europos Sąjungos šalių vėliavomis.

Bet mažiausia, ką šioje situacijoje privalėtume padaryti, - tai nedelsdami išplėsti sankcijas visai Rusijos Juodosios jūros laivyno vadovybei bei tiems kariškiams ir laivams, kurie dalyvavo minėtuose agresijos veiksmuose. Nebent kažkam dar vis neaišku, kas čia vyksta. Žadintuvas suskambo jau daugybę kartų – metas būtų pabusti.