Ji neslepia, kad politika niekuomet nebuvo ta sritis, kuri ją domintų. Ji niekuomet aktyviai nedalyvavo politikoje ir nesiruošė to daryti, kol už „antivalstybinę veiklą“ nebuvo įkalintas jos vyras.
Ji niekuomet neslėpė, kad daug elementarių dalykų politikoje jai tiesiog nėra žinomi ir kol kas sunkiai suprantami. Bet „atėjus iš šalies“ paprastai geriau matosi.
„Kai atėjau į politiką, – sakė S. Cichanouskaja, – pamačiau, kiek čia daug įvairių organizacijų, struktūrų ir kartu – kiek mažai konkrečių veiksmų ir rezultatų“. Taiklus pastebėjimas.
Diktatūros ir diktatoriai dažnai laimi ne todėl, kad patys būtų kažkuo labai talentingi, o todėl, kad visuomenė, tarptautinė bendruomenė su visomis savo sukurtomis bendradarbiavimo struktūromis būna tiesiog bejėgė jiems pasipriešinti. Ir ne vien todėl, kad neturėtų jėgos, dažnai todėl, kad nesugeba laiku suprasti ir pažinti tos grėsmės.
Dar viena priežastis – klaidingas įsivaizdavimas, kad tai gresia ne jiems, o kažkam kitam, nutolusiam pakankamai saugiu atstumu.
Labiausiai tinkantis tokio elgesio apibūdinimas – NUOLAIDŽIAVIMAS.
Istorijoje apstu tai pagrindžiančių faktų ir pavyzdžių.
Prisimename 1938 metų Miuncheno sutartį, vėliau pavadintą Miuncheno išdavyste, kuomet kelių Europos valstybių lyderiai „leido“ nacių Vokietijai aneksuoti dalį Čekoslovakijos – Sudetų kraštą. Britanijos premjeras N. Čemberlenas, grįžęs į Londoną, demonstravo dokumentą su A. Hitlerio parašu, teigdamas: „Aš atvežiau jums taiką.“ Kuo ši taika pavirto, žmonija prisiminė visiems laikams.
Jungtinių tautų gėda – 1995 metais įvykdytos Srebrenicos žudynės Bosnijoje. Taikdariai buvo dislokuoti konflikto zonoje, tačiau neturėjo nei mandato, nei galimybės realiai įvertinti kilusią grėsmę. Serbų nacionalistai vyrus ir berniukus tiesiog susodino į autobusus ir išvežė nužudyti. Ar įvykdytas genocidas Europos pašonėje ko nors mus išmokė?
Naujesnių laikų istorijoje matome kito diktatoriaus ambicijas „susigrąžinti“ prarastas žemes po, jį cituojant, „didžiausios dvidešimtojo amžiaus nelaimės – Sovietų Sąjungos subyrėjimo“.
Kremlius nuosekliai vykdo savo „karinę“ užsienio politiką.
2008 metais buvo okupuota Pietų Osetija ir Abchazija – 20 procentų Sakartvelo teritorijos. Tarptautinė bendruomenė tai griežtai pasmerkė. Tiek ES, tiek NATO iškėlė labai konkrečius reikalavimus Rusijai, ką ji privalo daryti, kaip turi elgtis, kad konstruktyvus bendradarbiavimas būtų atkurtas.
Rusija net neketino kitaip elgtis ir niekuo nepasikeitė nei savo veiksmais, nei retorika. Netrukus pasigirdo Vakarų kolegų dūsavimai, kad vis tiek reikia bendradarbiauti, reikia tų „komunikavimo kanalų“, reikia elgtis pragmatiškai. Viskas gana greitai grįžo į įprastas vėžes. Vieni pamokas išmoko, kiti neišmoko.
Tie, kurie pamokas išmoko, 2014 metais įvykdė Krymo aneksiją. Vykdoma agresija Donbase – tarsi neskelbtas karas. Netgi apsimetama, kad Rusijos kariuomenė ten niekuo dėta. Kremlius netgi pasiruošęs tarpininkauti Ukrainos „vidaus konflikto“ sprendime.
Taigi, aneksijos nepripažįstam, agresiją smerkiam. Esame paskelbę individualias bei ekonomines sankcijas, bet ar nuo to kas nors keičiasi? Bet juk nesikeičia ne todėl, kad sankcijos neveikia, o todėl, kad jų nepakanka. Tuo pat metu ir vėl girdėti raginimai „perkrauti“ santykius su Rusija, ieškoti suartėjimo, plėsti bendradarbiavimo sritis.
Dabar atėjo Baltarusijos eilė. Praėjo daugiau nei du mėnesiai po falsifikuotų rinkimų, žiauriausių smurto ir prievartos veiksmų prieš taikius protestuotojus. Jei bent maža dalelė tų liudijimų apie kankinimus ir prievartavimus KGB tardymo izoliatoriuje yra tiesa – to jau gerokai per daug.
Pasmerkėm, padarėm pareiškimus, šiaip taip aprobavom šiek tiek sankcijų. Kiek užtruko, kad sutartume, jog tame sąraše turi būti ir visų tų akcijų bei galimai įvykdytų nusikaltimų įkvėpėjas –buvęs šalies vadovas.
Mano klausimas labai paprastas. Kas laimi? Kieno pusėje laikas? Kokias viltis atgimti turi baltarusiai, naujai atradę savo identitetą ir, nepaisant bauginimų, vis dar protestuojantys gatvėse?
Labai tikiuosi, kad „nauja realybė“ nenugalės. Tikiuosi, kad naujai paskirti ambasadoriai neteiks savo kredencinių raštų legitimumą praradusiam šalies vadovui. Tikiuosi, kad jo „dialogas “ su opozicija kalėjime ir Konstitucijos reformos pažadai netaps pretekstu laimėti laiko ir nuraminti tarptautinę bendruomenę.
Labiausiai tikiuosi, kad atgimstančios Baltarusijos tauta neliks nusivylusi viso šio smurto ir neteisybės akivaizdoje. Tikiuosi, kad visos mūsų sukurtos organizacijos ir struktūros, apie kurias kalbėjo Svetlana, bus pajėgios ne tik vykdyti procesą, bet ir laimėti.