Be abejo, tai buvo neįprasta praktika. VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis tuomet sakė, kad jo žiniomis, tai buvo pirmas kartas Europos Sąjungoje, kai valstybė įteisina alternatyvų kitos šalies pavadinimą. Tokiu būdu 2018 metų gegužės 3 dieną Valstybinė lietuvių kalbos komisija priėmė istorinį sprendimą ir leido vartoti alternatyvų Gruzijos pavadinimą – Sakartvelas. Tai buvo kartu ir politinis, moralinis apsisprendimas. Ši žinia buvo labai džiugiai sutikta kartvelų dar ir todėl, kad sprendimas buvo priimtas jų šaliai pažymint nepriklausomybės atkūrimo ir pirmosios demokratinės respublikos įkūrimo šimtmetį. Sakartvelas, savo ruožtu, atsidėkodamas ilgai nedelsė ir priėmė sprendimą mūsų šalį vadinti ne Litva, o Lietuva.
Pasirodo, kad viskas yra įmanoma. Dar daugiau, iš pirmo žvilgsnio neįprastas lietuviams ir niekada nevartotas Sakartvelo pavadinimas palaipsniui prigijo ir jau retokai sutinkame tą šalį vadinant Gruzija.
Na, o šiandien žvilgsniai krypsta į kaimyninę Baltarusiją. Lietuva visuomet padėdavo tos šalies režimo persekiojamiems opozicionieriams, kitaminčiams, padėjo nevyriausybinėms organizacijoms, netgi priglaudė iš Minsko ištremtą Humanitarinį universitetą. Po žvėriškų, brutalių represijų, po pavogtų rinkimų iš Baltarusijos pasitraukė dar daugiau persekiojamų žmonių, žmogaus teisių aktyvistų. Vilniuje įsikūrė alternatyvios Baltarusijos štabas, vadovaujamas šalies demokratinių jėgų lyderės Sviatlanos Cichanouskajos. Tie žmonės iš tiesų išgyvena dramatišką laikotarpį. Jie neturi pakankamai jėgų, kad pakeistų diktatoriaus režimą savo šalyje, jie negali išgelbėti daugybės įkalintų bendraminčių, jie net nežino daugelio jų likimo ir su kai kuriais iš jų yra praradę bet kokį ryšį jau ilgiau kaip metus. Tarp jų ir Sviatlanos vyras Serhijus. Viskas, ką jie gali – tai skleisti pasauliui žinią apie kitokią Baltarusiją, priminti, kad jų šalis neturi būti tapatinama su diktatoriumi. Tos dešimtys ar net šimtas tūkstančių, prieš ketverius metus protestavusiųjų Minsko gatvėse niekur nedingo. Taip, dalis ištremti, daugelis įkalinti, bet visi kiti laukia ir tiki, kad ateis permainos. Laukia galimybės išsilaisvinti. Jie nori gyventi Europoje ir jai priklausyti ne tik geografiškai. Jie nuolat ir ne be pagrindo primena, kad Baltarusija nėra Rusija. Mūsų moralinė pareiga ne tik užjausti, bet ir padėti. Juk tai yra ar bent jau turėtų būti mūsų genuose atliepiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir dvasią.
Baltarusijos opozicijos lyderė S. Cichanouskaja savo rašte Užsienio reikalų ministerijai siūlo pavadinimo variantą – Baltarusia.
Prisiminkime, kad buvo vartojamas ir tradicinis, senasis Gudijos pavadinimas. Gudija ir gudų kalbos terminas vartojamas mūsų žymiausių kalbininkų darbuose. Primenama, kad gudų kalba dar XIV–XV a. susiformavo iš rusėnų kalbos kaip rytų slavų kalbos šaka.
Pagaliau, Gudijos pavadinimas minimas oficialiuose Lietuvos Seimo dokumentuose prieš mažiau nei tris dešimtmečius. Ir šiuo metu oficialiuose šaltiniuose greta Baltarusijos minima ir Gudija. Tačiau kodėl oficialiu pavadinimu vis tiek išlieka Baltarusijos Respublika?
Argumentas, kad su prašymu vartoti alternatyvų Baltarusijos pavadinimą kreipėsi ne oficialios valdžios institucijos, o opozicijos atstovai, tikrai neįtikina, juolab, kad tos oficialios valdžios institucijos, o ypač asmuo, save vadinantis prezidentu, jau senokai prarado ne tik moralinį ar politinį, bet ir teisinį pagrindą atstovauti savo šaliai.
Žodžiu, yra iš ko rinktis ir kalbininkams, ir istorikams.
Mažiausia, ką turėtume ir, tiesą sakant, galėtume šiandieną padaryti – tai nustoti jų šalį vadinti „Balta Rusija“.