Linas Linkevičius. Paminklizacija

Nemėgstu paminklų, nemėgstu „selfių“ su paminklais. Apskritai puikavimasis nuotraukose su žymiais objektais kažkiek dvelkia didybės manija. Tarkim „Aš ir Tadžmahalas“ arba „Aš ir Egipto piramidės“. Šiaip, lyg ir norima parodyti, kad „ir aš ten buvau“, bet vis tiek kažkaip pernelyg sureikšmina tą „aš“. Parodymas, išvaizda, forma lyg tampa žymiai svarbesnė už turinį. Apskritai, ar nepastebime, kad stokodami turinio neretai mėginame viską užmaskuoti forma. Kai nesugalvojame, kaip kitaip įprasminti ar sureikšminti – pastatome paminklą. Tai vis tiek daro įspūdį, bent jau daliai žmonių – vadinasi, pasiteisina. Panašiai kaip su rinkimų programomis. Man patinka palyginimas su horoskopais. Kai nėra minčių, tose programose, kaip ir horoskopuose, gali rašyti, ką nori, vis tiek atsiras dalis tokių, kurie patikės. Bet tai, kad nemėgstu paminklų, yra mano problema ir neketinu jos užkrauti visiems. Noriu tik paraginti pamąstyti. Ar neatrodo, kad ypač pastaruoju metu vėl suaktyvėjo raginimai statyti paminklus.

Štai teigiama, kad Vilniuje privalo būti pastatytas paminklas Prezidentui Antanui Smetonai. Viena vertus, tikrai ryški istorinė asmenybė, nors kartu ir gana kontroversiška – ypač prisimenant „nuopelnus“ mūsų krašto demokratijos raidai, valstybinį perversmą, bėgimą iš šalies nuo okupacijos. Ar visi žino, kad jam jau stovi paminklas Kaune, prie Prezidentūros – kur jis dirbo, Ukmergės rajone, Taujėnuose – kur gimė, neseniai atidengtas paminklas Palangoje – kur mėgo ilsėtis. Gal jau ir pakaktų? Teko lankytis Klivlende (JAV), kapinėse, kur palaidotas Prezidentas A. Smetona. Taigi, vietoje dar vieno paminklo gal būtų tikslinga susitelkti, įtikinti Prezidento gimines ir perlaidoti, perkelti urną su palaikais į Tėvynę.

Sovietmečiu buvo pristatyta daugybė paminklų, kurie dabar sunkiai telpa Grūto parke. Matyt, norėta įskiepyti lietuvių tautai kažką panašaus į „homo sovieticus“. Entuziazmas, su kuriuo visus tuos leninus ir angariečius griovė, įrodo, kad metodas nebuvo labai vykęs.

Paminklai traukė tuomet, traukia ir šiandieną. Kol Leniną nugriovė Lukiškių aikštėje, ten ne vieną naktį budėjo, saugojo sovietiniai aktyvistai, nors ir jautė, kad jų dienos suskaičiuotos. Net ir šiandieną, kai ukrainiečiai paskolino sudaužytą rusišką tanką, atsirado tokių, kurie sugalvojo, kaip galėtų pademonstruoti savo palaikymą karui, nešė ten gėles, žvakutes. Panašių „atnašų“ sulaukė sudaužyti rusų tankai ir kituose Europos miestuose. Vilniaus miesto savivaldybė rado šmaikštų atsaką ir gerą patarimą kitiems. Šalia tanko pastatė šiukšlių konteinerį su užrašu „gėlėms, žvakutėms ir sovietinei nostalgijai“.

Neturėtume kartoti klaidų su tais paminklais. Nepriklausomoje Lietuvoje taip pat statėme paminklus, kuriais šiandieną, vargu, ar galime didžiuotis. Štai dar ir dabar Ukmergė negirdi raginimų iškelti iš miesto centro paminklo partizanui Juozui Krikštaponiui. Jo nuopelnai Lietuvai nenusveria to fakto, kad jis pats asmeniškai žudė žydus. Taip, tai buvo išimtis iš taisyklės. Lietuvos išlaisvinimas dėl tokių atskirų faktų negali būti kompromituojamas. Bet tokio paminklo pastatymas ir jo buvimas buvo klaida, kuri šiandieną suteikia peno Kremliaus propagandai kaltinti – „visi jie buvo tokie“. Ir tokia klaida daro žymiai didesnę žalą negu buvę „balvonai“ Vilniuje ant Žaliojo tilto.

Dar sovietmečiu, prieš kokius 35 metus, rašiau straipsnį „Komjaunimo tiesoje“ pavadinimu „Ar turėsime gyvą muziejų stagnacijai“. Tada rašiau apie Vilniuje statomus Politinio švietimo rūmus. Jau jautėsi Atgimimo dvasia ir buvo sunku suvokti, kad tebestatomi paminklai praeičiai. Laimei, taip nenutiko – ten įsikūrė Kongresų rūmai, vėliau – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Atsirado turinys, kuris tą formą užpildė, o ne atvirkščiai. Taigi, Lietuvos paminklizacija niekur nenuves. Paminklizacija turinio nesukursime, investuokime į gyvenimą, į turinį, o jis pats atras savo formą.