Pamokos, tarsi gamtos arba Dievo priminimas – žmonės, jūs ne vieninteliai šeimininkai šioje žemėje, sustokit, apsidairykit!
Prieš dešimt metų Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio pelenai sutrikdė skrydžius visoje Europoje. Praktiškai sutriko viso pasaulio gyvenimas, tarsi sustojo. Diskutavo mokslininkai, medikai apie pelenų poveikį sveikatai, gamtai. Dar šiandien diskutuoja apie klimato kaitą, dar ir šiandien ne visiems aišku, kad žmogaus veikla ar, teisingiau sakant, nusikalstamas neveikimas gali privesti prie didžiulės katastrofos.
COVID-19 atslinko taip pat netikėtai. Užsidarėm, užsibarikadavom. Pradžioje sunku buvo patikėti, kad per kelias dienas įprasto gyvenimo nebeliko. Po truputį užsidarė viskas, kas turi duris – mokyklos, universitetai, parduotuvės, restoranai, kirpyklos ir sporto klubai. Neįvyks Olimpiada, pasaulio ir visi kiti čempionatai (išskyrus kai kurias „drąsias“ valstybes ). Sustojo traukiniai, nekilo lėktuvai, prisivėrė valstybių sienos, tūkstančiai tautiečių įstrigo užsienyje.
Visame šiame chaose yra viena gera žinia – mūsų tautiečiai vieni aktyviausių keliautojų. Bloga žinia – daugiau nei šeši tūkstančiai prarado bet kokią galimybę grįžti namo. Priminsiu, kad tik kovo 18 dieną pirmasis neįvežtinis koronaviruso atvejis fiksuotas Kaune.
Iškilo aštri dilema. Reikėjo maksimaliai užsidaryti ir apsisaugoti nuo įvežtinių atvejų, bet kartu negalima buvo palikti savo piliečių likimo valiai. Tad reikėjo daryti ir viena, ir kita.
Nepaprastai didžiuojuosi mūsų diplomatine tarnyba. Esu nepaprastai dėkingas visiems darbuotojams, konsulams, komunikatoriams, visiems budėjusiems prie karštosios telefono linijos tiek ministerijoje, tiek ir diplomatinėse atstovybėse, kurie šio iššūkio akivaizdoje nesutriko, mobilizavosi ir tiesiogine prasme dirbo dieną ir naktį, kad padėtų savo šalies piliečiams. Teko atlaikyti didžiulį pasipiktinusių, pavargusių, nusivylusių žmonių antplūdį, priekaištus, išgirsti pagalbos šauksmą, padėti, kuo tik įmanoma. Buvo labai smagu po to sulaukti daugybės padėkų, gražių žodžių.
Tačiau, kaip paprastai, tokios dramatiškos aplinkybės išryškina ir kitus bruožus. Daugelis tiesiog neadekvačiai įvertino situaciją. Juk net nesidomintiems aplinka turėjo būti aišku, kad sienos užsidaro, kelionių maršrutai nutraukiami. Tačiau buvo ir tokių, kurie neatsisakė suplanuotų atostogų. Buvo labai keista ir net pikta girdėti kai kurių mūsų tautiečių priekaištus, kad jiems nesuorganizuojamas skrydis iki pat namų, kad nepatogus grafikas, nes dar nespėjo apsipirkti, kad per brangūs bilietai ir jiems privalo valstybė kompensuoti. Teko kantriai aiškinti, kad mokesčių mokėtojai neprivalo kompensuoti tų išlaidų vien jau todėl, kad daugelis ir normaliomis sąlygomis negali sau leisti kelionių po pasaulį, neturi darbo, gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jokiu būdu negalima apibendrinti, bet buvo ir tokių, kuriems atvirai nusispjauti į visas valstybės pastangas, karantino reikalavimus. Buvo ir tokių, sugrįžusių į savo gimtinę ir besijaučiančių didvyriais, gąsdinančių viruso užkratu juos sudrausminti mėginančias močiutes.
Tačiau buvo, ir noriu pabrėžti – tebėra beviltiškai įstrigusių užsienyje dėl objektyvių priežasčių, susidūrusių su papildomais iššūkiais – ligos, artimųjų netektis, paprasčiausiai neturėjimas kur ir už ką pragyventi. Visiems jiems noriu pasakyti – apie Jus žinome, kai tik bus galimybė, stengsimės padėti ir repatriaciją baigsime tik tada, kad dėl pandemijos likę svetur grįš į savo namus. Sklandžiai bendradarbiaudami su Susisiekimo ministerija organizavome daugiau nei dvidešimt repatriacinių skrydžių, specialius jūrų keltų reisus, evakuacinį traukinį iš Frankfurto prie Oderio į Kauną. Pastarasis atvejis – pirmoji „Rail Baltica“ projekto gelbėjimo operacija.
Išskirtiniai, daugybę pastangų pareikalavę skrydžiai iš Balio, istorinis maršrutas, kuris daugiau, matyt, nepasikartos – Vietnamas-Tailandas-Lietuva, kuomet reikėjo gauti leidimus kirsti trylikos valstybių oro erdvę. Buvo tokių atvejų, kol ministrai tariasi telefonu, Lietuvos ambasadorius stovi prie lėktuvo durų, kad galėtume įsodinti į lėktuvą tris piliečius. Reikėjo kautis dėl kiekvienos vietos lėktuve, nes jos laukė ir kitų šalių piliečiai.
Dramatiškomis aplinkybėmis padėjome sugrįžti maždaug 6 400 savo tautiečių, padėjome daugiau nei keturiems šimtams kitų šalių piliečių iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Ispanijos, Vokietijos.
Statistiškai šie rodikliai gerokai viršija vidutinius pasaulinius rodiklius.
Ir ne tik repatriacija. Visos mūsų diplomatinės atstovybės intensyviai ieškojo visų įmanomų apsaugos priemonių, kaukių, respiratorių, plaučių ventiliavimo aparatų. Didžiausias krūvis teko mūsų ambasadai Kinijoje, nes ten sutelkti didžiausi pasaulyje šių poreikių gamybos pajėgumai. Keli diplomatai turėjo greitai ir didžiulėje konkurencinėje aplinkoje įsigyti prekių už milijonines sumas, kontroliuoti jų pakrovimą, organizuoti skrydžius. Ambasadorė Ina Marčiulionytė tuomet rašė savo Facebook paskyroje: „...Nupirkom, dar perkam. Dar prašo, vėl perkam, dirbam su tiekėjais, užsakovais, muitinės leidimais, vežėjais...viskas vyksta dieną ir naktį Lietuvos ir Kinijos laikais.“
Pamoka Europai. Pagrindiniai pasauliniai apsaugos priemonių ir kai kurių svarbių medikamentų pajėgumai sutelkti Kinijoje ir Indijoje. Akivaizdu, kad ES privalo skatinti šią gamybą Europoje, daugiau investuoti į mokslinius tyrimus šioje srityje. Buvo kiek keista girdėti porą savaičių „atostogavusios“ opozicijos priekaištus dėl tokių paramos siuntų iš „neteisingų“ valstybių.
Baigsis karantinas. Tačiau jau dabar reikia kalbėti apie išmoktas pamokas ir pasimokyti iš klaidų. Tai padaryti reikės visiems – valstybės institucijoms, visuomenei ir kiekvienam iš mūsų.