Šios žudynės sukėlė šoką ne tik Paryžiuje, ne tik Prancūzijoje, bet visame pasaulyje. Valstybių lyderiai, tarptautinės organizacijos, eiliniai piliečiai reiškė solidarumą redakcijai, socialiniuose tinkluose ėmė plisti žinutės ‘je suis Charlie’ (aš esu Charlie).
Po kelių dienų Paryžiuje vyko solidarumo akcija, kurioje dalyvavo daugelio valstybių vadovai ir atstovai. Eisenoje Paryžiaus gatvėmis man taip pat teko dalyvauti. Mačiau paryžiečių veidus- jautėsi, kad tai, kas įvyko, visi priėmė ir asmeniškai. Tarsi būtų pasikėsinta į jų privatų gyvenimą, tiesiog į įprastą gyvenimo būdą.
Netrukus Briuselyje vyko eilinė Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų taryba, kurioje pasakojau kolegoms apie patirtus įspūdžius. Sakiau, jog visi šiandieną tariame - ‘je suis Charlie’. Priminiau, kad tuo metu praktiškai kiekvieną dieną rusų remiami separatistai, dalyvaujant reguliariai Rusijos kariuomenei (oficialiai Rusija to niekuomet nepripažino) nužudydavo maždaug tiek pat ukrainiečių - ne tik karių, bet ir civilių, moterų, vaikų. Tuomet uždaviau visiems gana nepatogų klausimą: ‘kiek reikia nužudyti ukrainiečių, kad visi pasakytume „je suis ukrainien“ (aš esu ukrainietis). Stojo nepatogi tyla. Buvo labai sunku pripažinti, kad ukrainiečių gyvybės lyg būtų mažiau vertingos. Ukraina juk ne mūsų – ne NATO ir ne ES. Mes jiems niekuo nesame įsipareigoję, bet vis tiek kirbėjo, kad kažkas čia ne taip.
Tas pats jausmas neapleido ir vėliau, ypač po praėjusių metų vasario 24–osios. NATO ir Vakarų valstybių lyderiai smerkė Rusijos invaziją, bet kartu vos ne kasdieną kartojo, kad NATO į šį karinį konfliktą tikrai nesikiš ir kad svarbiausias tikslas, kad karas neišsiplėstų į kitų šalių teritorijas, ypač į NATO, kas sukeltų trečiąjį pasaulinį karą. Viskas lyg ir logiška, bet vėlgi, kažkas ne taip. Ypač po to, kai mus pasiekė dramatiški, tragiški, nežmoniški faktai apie egzekucijas, kankinimus, žaginimus masines civilių kapavietes Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje, tie užkeikimai, kad NATO tikrai nesikiš ėmė skambėti tiesiog amoraliai.
Jei negalima ‘apsaugoti dangų’, nes tai reikštų tiesioginį karinį konfliktą tarp Rusijos ir NATO, bent jau reikėjo pasvarstyti, kaip apsaugoti humanitarinius pabėgėlių koridorius, kaip apsaugoti atomines elektrines, nes avarijos jose pasėkmės tikrai išplistų toli už Ukrainos teritorijos. Nebuvo net svarstymų apie kokį nors NATO vaidmenį.
Pagaliau ir tie raminimai, kad NATO nesikiš, darė ne atgrasantį, o visiškai priešingą įspūdį agresoriui. Tiesiai sakant tai tapo netgi padrąsinimu: darykit, ką jums reikia, mes nesikišim.
Ukraina paneigė ne tik rusų, bet ir daugelio Vakarų „ekspertų“ prognozes ir visam pasauliui parodė, kaip reikia kovoti už savo laisvę.
Darykime prielaidą, kad daugelis Vakaruose manė, kad per savaitę Ukraina kris ir todėl karinė parama neturi prasmės. Mūsų ir kai kurių kitų kolegų aiškinimai, kad Ukrainos teisė ar netgi pareiga ginti savo šalį nuo agresijos, o mūsų pareiga padėti jai apsiginti, padėti ginklais ir amunicija neatrodė įtikinamai.
Lietuva viena pirmųjų suteikė tokią pagalbą, bet to pavyzdžio nepakako. „Trijų dienų“ karui netrukus sukaks vieneri metai. Karinės pagalbos tempai visą tą laiką smarkiai atsiliko nuo poreikių. O savęs pačių apribojimai tiekti efektyvius puolamuosius ginklus pradžioje atrodė nesuprantamai, o dabar jau ima atrodyti nusikalstamai.
Visi aiškinimai, kad Ukrainai negalima duoti puolamųjų ginklų, nes tai provokuos Rusiją agresyviems veiksmams, šiandieną atrodo tiesiog apgailėtinai.
Rusai nebaudžiami gali bombarduoti Kyivą, kitus miestus, griauti civilinę infrastruktūrą, bet ukrainiečiai negali iš Vakarų gauti toliašaudės artilerijos, tankų, lėktuvų ne tam, kad užpultų Maskvą, o tam, kad atsikovotų okupuotas ir aneksuotas teritorijas. Kai kam vis dar atrodo, kad tai būtų provokacija. Buvo ir tebėra gaištamas laikas.
Nesuprantamas ir nepateisinamas savęs „drausminimas“ dėl negalėjimo tiekti ginklus vis tiek ilgainiui baigdavosi pozityviais sprendimais. Taip buvo su „Javelin“ (prieštankiniai ginklai), MLRS, HIMARS (reaktyvinės artilerijos sistemos), kovos mašinomis Bradley, pagaliau ir su oro gynybos sistema „Patriot“, taip bus ir su vakarietiškais tankais. Visas tas delsimas priimant sprendimus ne tik užtęsė karinį konfliktą, bet kainavo ir tebekainuoja daugybę naujų aukų.
Kuo dar galima išprovokuoti teroristinę valstybę, kuri jau seniai nesirenka taikinių ir kiekvieną teroro aktą pateikia kaip pergalę, nes pergalių karo fronte jau kuris laikas nėra? Po paskutinio teroro akto Dnipro mieste jau skaičiuojamos 35 aukos, tarp jų moterys ir vaikai, dar tiek pat laikomi dingusiais be žinios. Jei vis dar nebeužtenka argumentų ir sentimentų pareikšti- „je suis ukrainien“, gal būtų metas pripažinti, kad visos mūsų (teisingiau iki mūsų) sukurtos pasaulio ir Europos saugumo institucijos tiesiog neišlaikė tvarumo testo.
Jungtinės tautos dėl teroristinės Rusijos – saugumo tarybos narės niekuo negali pagelbėt, ESBO neturi jokio vaidmens, NATO ir ES vis dar laikosi didele dalimi dėl ukrainiečių didvyriškumo ir pasiaukojimo. NATO 1949 metais susikūrė, kad gintų laisvę, demokratiją ir civilizaciją. Dabar šį darbą už visus atlieka Ukraina. Po visų tūpčiojimų ir trūkčiojimų turėtume jausti jai didžiulę skolą. Kai ji laimės šitą karą, jei dar norės, privalo nedelsiant būti priimta į NATO. Dar šiais metais privalome pradėti su Ukraina stojimo į ES derybas. Tai mūsų visų skola Ukrainai ir ukrainiečiams.