Prieš mėnesį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė Konvencijos ratifikavimą atidėti, nes „Konvencijos nuostatos, susijusios su „gender“ sąvoka, kelia įtampą ir vertybinio pobūdžio diskusijas“.
Dėl agresyvios tam tikrų grupių skleidžiamos melagingų faktų kampanijos viešojoje erdvėje Konvencijos sąvokos ir tikslai tapo tikru mūšio lauku ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio bei Rytų Europos šalyse.
Panašu, kad vykdoma koordinuota melagingais faktais paremta kampanija, kurios metu oponentai nevengia pasitelkti netgi ciniškų metodų – prieš savaitę viešojoje erdvėje Laisvos visuomenės institutas dalijosi Bulgarijoje sukurtu ir į lietuvių kalbą išverstu filmu, kuriame Konvencija ir lyčių lygybė prilyginama nacizmo nusikaltimams ir Holokaustui...Sunku net rasti tinkamus žodžius pakomentuoti tokį cinizmą ir neadekvatų Holokausto aukų atminimo išnaudojimą.
Deja, melagingi faktai dėl Konvencijos sąvokų ir terminų veikia gana efektyviai - jau 28 metus Lietuvoje vykdoma moterų teisių užtikrinimo ir lyčių lygybės politika ir jau seniausiai tiek socialiniuose moksluose, tiek įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose naudojama sąvoka „lytis“ („gender“) staiga viešojoje erdvėje tapo mistinės „genderizmo ideologijos“ išraiška.
Kol trypčiojame melagingų faktų rūke, Lietuvoje smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris problema nėra sprendžiama koordinuotai, prevencinėmis priemonėmis.
Daugiau nei pusė – 52 proc. - Lietuvoje 2017 m. registruotų smurtinių nusikaltimų buvo smurto artimoje aplinkoje nusikaltimai. Jau net nekalbant apie iš viso Lietuvoje pamirštą sritį – tai, kad Lietuvoje iš viso nėra vykdoma bendroji smurto prieš moteris prevencija, ir kad beveik pusė Lietuvos gyventojų yra linkę manyti, kad moterys „išgalvoja arba perdeda pareiškimus apie smurtą“ arba, kad „smurtą išprovokuoja pati auka“.
Ką reiškia Konvencijoje vartojamas terminas „gender”?
Konvencijos 4 straipsnyje įvardinta, kad sąvoka „gender”, arba lietuviškai „lytis“ (socialiniu aspektu) yra paremta dviem biologinėmis lytimis, vyriška ir moteriška, ir pagal Konvenciją reiškia „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams”.
Net ir Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ oficialiame Lietuvos Seimo vertime anglų kalba yra išverstos vartojant būtent terminą „gender“(„Human rights may not be restricted; no one may be granted any privileges on the grounds of gender, race, nationality, language, origin, social status, belief, convictions, or views“).
Be to, 1995 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, kurios priežiūros komiteto (toliau - CEDAW) rekomendacijose, aiškinančiose šios konvencijos turinį, vartojamas terminas „gender“. Šios rekomendacijos jau galioja Lietuvoje ir Lietuvai. Terminas „gender“ vartojamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Opuz v. Turkey).
„Gender“ vartojamas ir įvairiose tarptautiniuose strateginiuose dokumentuose, kuriuos Lietuva remia, ir kuriems Lietuva yra įsipareigojusi. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. darnaus vystymosi tikslas Nr. 5 yra: „Pasiekti lyčių lygybę ir įgalinti moteris bei mergaites“ („Achieve gender equality and empower all women and girls“), Europos Tarybos lyčių lygybės strategijoje taip pat vartojamas būtent „gender“ terminas (Council of Europe Gender Equality Strategy 2018-2023).
Ar „lyties“ („gender“) sąvoka kelia pavojų šeimos politikai ir pakenks tradicinei šeimai?
Iš kur tas prieštaravimas sąvokai, kuri jau seniausiai yra vartojama ne tik tarptautinėje erdvėje, bet ir Lietuvoje?
Terminą „gender“ visuose tarptautiniuose žmogaus teisių formatuose (Jungtinėse Tautose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Europos Taryboje) ištrinti ar netgi blokuoti stengiasi Rusija, sau pasiskyrusi didžiosios „tradicinių vertybių gynėjos“ ir „kovotojos prieš supuvusius Vakarus“ vaidmenį.
Kai kurie Konvencijos kritikai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse teigia, kad nereiktų imtis priemonių kovojant su lyčių stereotipais, nes šie stereotipai yra svarbus „tradicinės šeimos“ elementas. Dėl to teigiama, kad valstybės neturėtų imtis teisinių, švietimo ir politinių priemonių kovai su smurtiniu vyrų elgesiu, kuris dažniausiai yra paremtas jų nuostatomis apie moteris kaip apie žemesnės padėties asmenis.
Iš tikro, yra priešingai – Konvencija, įpareigodama valstybes imtis plačių ir koordinuotų kovos su smurtu prieš moteris priemonių, padeda kovoti su pagrindine šeimų iširimą nulemiančia problema – smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje.
Be to, norėčiau priminti, kad pasirašydama Konvenciją Lietuva paskelbė deklaraciją, jog ratifikavus Konvenciją, ji bus įgyvendinama pagal Lietuvos Konstitucijos nuostatas. Tad visi teiginiai apie neigiamą ar žalingą „gender“ sąvokos poveikį tradicinei šeimai ir šeimos politikai neturi jokio pagrindo.
Ir jei vis dar būtų manoma, kad Konvencijos nuostatos prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, Konstitucinis Teismas gali pateikti išvadas. Tokios išvados gali prašyti Seimas ir Prezidentas.
Ar Konvencija įteisina tos pačios lyties asmenų santuoką ir įpareigoja valstybes mokyti vaikus mokyklose apie seksualinę orientaciją?
Konvencijoje nėra jokios nuorodos į teisinį tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimą, šis klausimas yra už Konvencijos reguliuojamų sričių ribų. Europos žmogaus teisių teismas sprendime byloje Orlandi ir kiti prieš Italiją pažymėjo, kad nacionaliniai įstatymų leidėjai pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją turi laisvę neįteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų.
Konvencijoje taip pat nenumatoma valstybių pareiga įtraukti į bendrojo ugdymo programas mokymo medžiagą apie lytinę orientaciją arba lytinę tapatybę. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino, kad pagal savo kompetenciją neplanuoja rengti jokių įstatymų ar jų įgyvendinamųjų teisės aktų projektų dėl Konvencijos ratifikavimo.
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. visose Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose privalomai įgyvendinama Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa atitinka Konvencijos reikalavimus. Minėtos programos įgyvendinimas, be kita ko, remiasi ir pagarbos žmogui ir lyčių lygiavertiškumo principais. Šiuo metu Lietuvos ugdymo programose jau yra įtrauktos temos, susijusios su moterų ir vyrų lygybe, lyčių tarpusavio pagarba, nesmurtiniu konfliktų sprendimų būdu tarpasmeniniuose santykiuose ir pan.
Konvencijos 14 straipsnis numato, kad valstybės Konvencijos narės turi imtis „būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę.“
Nestereotipiniai vaidmenys šiuo atveju reiškia, kad mokymo medžiagoje moters vaidmuo visuomenėje pristatomas kaip platesnis, nei vien apimantis vaikų auginimą, pateikiant pavyzdžius apie moteris politikes, mokslininkes ir pan., o vyro vaidmuo pateikiamas taip pat platesnis, nei vien tik šeimos išlaikytojo. Jau ir pagal dabar Lietuvos ratifikuotą CEDAW konvenciją, Lietuva yra įsipareigojusi imtis švietimo priemonių kovoti su lyčių stereotipais, kurie prisideda prie smurto prieš moteris masto.
Ar Konvencija įpareigoja valstybes teisiškai pripažinti trečiąją lytį?
Konvencija nereikalauja iš valstybių Konvencijos narių suteikti tam tikrą teisinį statusą translyčiams arba tarplyčiams asmenims. Konvencijoje neminimos jokios valstybių procedūrinės pareigos dėl trečiosios lyties, translyčių arba transseksualių asmenų teisinio statuso. Ši Konvencija taikoma visoms smurto prieš moteris formoms, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje, kai moterims kyla didesnė grėsmė. Šalys yra skatinamos šią Konvenciją taikyti visoms smurto artimoje aplinkoje aukoms.
Kodėl nepakanka dabar Lietuvoje egzistuojančių teisės aktų ir politikos priemonių?
Šiuo metu smurto artimoje aplinkoje problema Lietuvoje sprendžiama ne prevencinėmis priemonėmis, o tik reaguojant į skaudžias pasekmes. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. 82 proc. suaugusių nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje buvo moterys, 16,7 proc. nukentėjusių - vaikai. 91 proc. asmenų, kaltinamų smurtu artimoje aplinkoje – vyrai. Tad smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų lyties aspektas yra akivaizdus.
Policijos departamento duomenimis, 2017 m. iš viso buvo užregistruota per 47 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, dėl 10 968 pranešimų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Didėjantis pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje skaičius rodo didėjantį visuomenės sąmoningumą netylėti, tačiau pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius per trejus metus beveik nekito.
Tai rodo, kad esamų teisės aktų ir priemonių neužtenka siekiant užtikrinti smurtą patyrusių asmenų apsaugą ir smurtautojų atsakomybę. Dėl nepakankamos aukų nuo smurto artimoje aplinkoje apsaugos bei tinkamo jų skundų dėl patiriamo smurto tyrimo Lietuva yra pralaimėjusi kelias bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Generalinė prokuratūra pritaria Konvencijos ratifikavimui ir mano, kad Konvencijoje numatomų įsipareigojimų įgyvendinimas leis efektyviau užtikrinti nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų apsaugą, teises ir teisėtus interesus. Prevencinių priemonių poreikį kovojant su smurtu artimoje aplinkoje patvirtino ir Lietuvos policijos generalinis komisaras L. Pernavas.
Konvencijos oponentai pamiršta paminėti ir tai, kad šiuo metu Lietuvoje iš viso nėra vykdoma bendroji prevencija dėl smurto prieš moteris. Taigi, rezonansiniai ne artimoje aplinkoje įvykdyto seksualinio smurto prieš moteris ir jų nužudymo atvejai šiuo metu nėra niekaip sprendžiami prevencinėmis priemonėmis ir nepatenka į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reguliavimo sritį.
Ar Konvencija dubliuoja Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo (CEDAW), kurią 1995 m. Lietuva ratifikavo?
Europos tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo yra pirmoji teisiškai įpareigojanti regioninė tarptautinė sutartis, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas kovai su visų formų smurtu prieš moteris - psichologiniu, fiziniu, seksualiniu smurtu, persekiojimu ir seksualiniu priekabiavimu.
Pagal dabar Lietuvai galiojančią Jungtinių tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW) smurtas prieš moteris yra laikomas viena iš moterų diskriminacijos formų, o smurtas artimoje aplinkoje – viena iš tokio smurto rūšių. CEDAW konvencija taikoma tik moterims.
Europos tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo gali būti taikoma ne tik moterims, bet visoms smurto šeimoje aukoms, įskaitant ir vyrus. Konvencijoje ypatingai atsižvelgiama į vaikus, kurie tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais.
Kurios katalikiškos šalys yra ratifikavusios ir įgyvendina Konvenciją?
Yra absurdiška teigti, kad Konvencija skirta tik toms Europos tarybos valstybėms narėms, kurios neturi apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje teisinio režimo – Konvenciją yra ratifikavusios tokios moterų teisių apsaugoje pažengusios šalys kaip Švedija, Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija.
Konvenciją ratifikavusių valstybių ratas auga: šiuo metu Konvenciją yra ratifikavusios 28 Europos Tarybos valstybės, tarp jų 17 Europos Sąjungos valstybių. Pernai Konvenciją ratifikavo Estija, Gruzija, Kipras, Norvegija, Vokietija ir Šveicarija.
Konvenciją yra ratifikavusios tokios katalikiškos šalys kaip Malta, Lenkija, Italija, Portugalija ir Ispanija. Konvencijos iki šiol nepasirašė tik Rusija ir Azerbaidžanas.
Laikas įgyvendinti nacionalinius prioritetus
Septynioliktosios Vyriausybės programoje rašoma, kad „smurtas, tiek psichinis, tiek ir fizinis, yra tapęs mūsų gyvenimo dalimi. Statistika liudija, kad kas trečia moteris Lietuvoje yra patyrusi smurtą; per metus užfiksuojama 40 tūkstančių smurto artimoje aplinkoje atvejų”.
Net ir Valstybinėje smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014-2020 m. programoje pripažįstama, kad Lietuvoje vis dar nepakankamai kovojama su smurtu artimoje aplinkoje: smurtas artimoje aplinkoje vis dar toleruojamas, specialistai turi per mažai smurto artimoje aplinkoje apraiškų ir jo padarinių atpažinimo įgūdžių, nepakankamai taikomos smurtinio elgesio prevencijos, smurtinio elgesio keitimo programos, neužtikrinamas nuoseklus jų finansavimas, per menkai išplėtota tęstinės pagalbos sistema, neužtikrinama efektyvi smurtautojo atskyrimo nuo smurtą patyrusio asmens apsauga, stokojama tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Situacija akivaizdžiai reikalaujanti aukštesnių tarptautinių teisinių standartų, didesnio koordinavimo, daugiau finansų, stipresnio tarptautinio monitoringo. O Lietuva jau penkis metus nuo Konvencijos pasirašymo trypčioja vietoje.
Pernai pagaliau pasakyta „ne“ visų formų smurtui prieš vaikus.
Visų formų smurtas prieš moteris yra pati skaudžiausia moterų diskriminacijos forma, neigiamai veikianti visos visuomenės, šeimos, vaikų raidą.
Būtent smurtas prieš moteris ir smurtas artimoje aplinkoje, o ne Konvencija, yra tikrasis šeimų priešas.