Prasidedant mokslo metams stebiu bendrą foną ir, neslėpsiu, kartais tikrai užverda kraujas. Šiais metais kaip niekad girdėjosi šūksniai, kad mokykla ‒ tai baisi vieta, kurioje vaikai žino tik savo teises, tačiau absoliučiai pamiršta ar net nežino nieko apie pareigas. Girdėjosi skundai dėl mokymo kokybės, mokytojų kompetencijų ar dar šimto skirtingų dalykų.
Norėčiau pastebėti, kad šiuolaikinėse ugdymo įstaigose (tiek darželiai, tiek mokyklos) yra pilna supertėvelių. Jie kelia visiškai nerealius reikalavimus mokytojams bei administracijai ir tikisi iš švietimo sistemos neįmanomo. Švietimas prasideda namuose ir mokytojai tėvų atstoti negali. Taip atsiranda naratyvas, kad tokioje toksiškoje aplinkoje niekas nenori nenori dirbti. Negi tikrai mokykla yra tokia prasta vieta dirbti?
Tiesą sakant, čia jau norisi stabdyti arklius. Visur yra kokių nors super: tai superpirkėjai, įvairaus plauko superprofesoriai, superklientai ar superpacientai. Turiu nuojautą, kad tų superžmonių yra visose srityse ir visose sferose. Nesvarbu, tu teisininkas, pardavėjas ar verslininkas. Jie paprastai reiškiasi visose srityse, nes kitaip apie save pranešti tiesiog nemoka.
Kuo skiriasi tokie supertėveliai mokykloje nuo superžmonių kitose sferose? Viskas labai paprasta: mokinių, ypač darželinukų ar pradinukų, tėvai sutinkami kone kiekvieną dieną ir jų neatsikratysi net padaręs nuolaidą. Nesvarbu, tu supermama ar tiesiog mama ‒ taisyklės ugdymo įstaigoje visiems vienodos.
Taigi, ko reikia mokyklai, kad ji taptu puikia vieta augti ir dirbti? Atsakymas paprastas: supermokytojų! Savimi pasitikinčių, aukštos savigarbos žmonių, kurie gebėtų visus tuos superžmones mandagiai, be dramų pasiųsti kuo toliau ir aiškiai parodytų, kad mokykloje taisyklėse vienodos visiems. Beje, jeigu kas nors mano, kad privačiose mokyklose supertėvelių yra mažiau, tai labai klysta. Manau, ten šios rūšies tėvų net daugiau: kai mokami dideli pinigai, neretas įsivaizduoja, kad visi turi šokti pagal jų užsakytą muziką.
Bandykime šią mokytojų problemą spręsti. Ar dideli atlyginimai būtų garantas, kad švietimo įstaigose padaugėtų gerų, aukštos kvalifikacijos specialistų? Niekaip. Esu sutikęs superverslininkus, superprofesorius ir kitus personažus su kuriais bendrauti norėjosi tik vieną kartą gyvenime. Net jeigu tekdavo tai daryti dėl profesinių priežasčių, pavyzdžiui, siekiant padėti jų vaikams. Tokiais atvejais nuoširdžiai norėjosi rėkti, kad ne vaikui reikia pagalbos, o jums, gerbiami tėveliai: tėvai turėjo pinigų, bet visiškai jokio suvokimo apie tai, kas yra pagarba, atlaidumas ar kito žmogaus išklausymas.
Nenuostabu, kad iš tokių tėvų rato visai netikėtai atsiranda ir savo pareigų nežinantys vaikai. Tai nėra genetiškai paveldėtas reikalas arba koks nors psichikos sutrikimas. Tai ‒ nuo mažų dienų artimiausioje aplinkoje dėliojamos kaladėlės, kurios pamažu sugula į vaiko smegenis. Kaladėlės, kurios skelbia, kad esi toks vienintelis, nepakartojamas (beje, tai tiesa) ir šalia kitos, ant kurių užrašyti skambūs šūkiai: „neleisk tau nurodinėti“ ar „nekreipk dėmesio į kitus, žiūrėk tik savęs“. Štai ir turime vaikus, kurie nežino savo pareigų, bet puikiai žino teises ir nebeturi absoliučiai jokios pagarbos aplinkiniams.
Sutinku, kad mokytojams tikrai sunku, kai tenka susidurti su tokiais tėvais ir jų vaikais, bet galiu patikinti, kad atlyginimai tokių dalykų niekaip neišspręs ir specialistų dalios nepalengvins. Mano požiūriu, čia tėra ekonomistų fantazijos ir peršama mintis, kad viską išsprendžia pinigai. Ar kada nors kam nors pinigai išsprendė visas problemas? Deja, kai tik kuri nors grupė tampa turtingesnė, šalia atsiranda dar turtingesni superžmonės, kurie vėl ir vėl randa būdus, kaip parodyti savo galią. Tai tarsi užburtas ratas. Atrodo, kad ekonomistai (kaip ir teisininkai), kurie neretai užima galios pozicijas valstybės valdyme, nežino nei kaip veikia smegenys, nei ko reikia, kad žmogus keistųsi. Skaičiavimai ir lygtys dar ne viskas, nes realus gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, kas parašyta knygose ir vadovėliuose.
Tam, kad turėtume reikšmingus pokyčius, pirmiausia reikia, kad į pedagogikos studijas nustotume priiminėti jaunuolius su vos vienu konkursiniu balu. Taip, turime tokias mokymo įstaigas, kurios po trijų ar keturių metų mokslų paleis darželių auklėtojus, kurie mokykloje sunkiai įveikė net minimaliausius ugdymo reikalavimus ir vargais negalais išlaikė egzaminus. Kaip ir neturiu nieko prieš, ne visiems duota būti dešimtukininkais ar šimtukininkais, tačiau tokie žmonės ateis ugdyti mūsų dvimečių. Šie auklėtojai, žinoma, susidurs su supertėveliais ir jau iš anksto galima numanyti, kokia bus auklėtojo ar auklėtojos reakcija: atsiraukimas, baimė, nerimas ir bandymas prisitaikyti.
Į mokyklas ateina kiek geriau pasirengę žmonės, bet vis dar netenka girdėti, jog išskirtinių, metai iš metų topuose esančių mokyklų mokiniai save matytų mokytojų pareigose. Neramina tai, kad ne kartą iš jaunuolių yra tekę girdėti, kad net jeigu tektų rinktis tarp dviejų identiškai gerai apmokamų profesijų, pavyzdžiui, mokytojo ir teisininko, apie mokytojo darbą Lietuvoje net nesvarstytų. Motyvai, kodėl, labai panašūs į tuos, dėl kurių žmonės nesirenka politiko kelio: didelė atsakomybė ir menkas moralinis pasitenkinimas.
Gali būti, kad greitu metu mokytojai vėl streikuos, todėl norėčiau pakomentuoti jų reikalavimus. Reikalavimas mažinti klases, teigiant, kad taip gerės mokymo kokybė, yra nelogiškas. Iki šiol turėjome daugybę klasių, kuriose nebuvo nė dvidešimties mokinių. Teko pripažinti, kad vaikų akademiniai pasiekimai tose mažose klasėse iš kojų neišvertė. Kita vertus, turime klases, kuriose mokytojai dirba su trisdešimt vaikų ir sugeba juos visus įkvėpti taip, kad moksleiviai net užsimano rinktis to mokytojo profesiją. Smagu sakyti, kad tokių pavyzdžių Lietuvoje yra šimtai.
Manau, kad pirmiausia turėtume akcentuoti ne klasių dydį, o kiek kitokias mokymosi erdves. Mielai nušluočiau nuo Lietuvos paviršiaus visas sovietinio tipo mokyklas ir jų vietoje pastatyčiau naujas mokymosi erdves, kuriose mokytojas, jeigu jam reikia, galėtų dirbti ir su 45-50 vaikų. Tokiose mokyklose mokytojai tikrai galėtų uždirbti po tris tūkstančius eurų ar net dar daugiau, nes užtektų esamo vaikų krepšelio. Bėda, kad norint tai pritaikyti realybėje, reikia mokytojų, kurie mokėtų dirbti su didelėmis vaikų grupėmis. Tikiu, kad ateityje tai nebus problema.
Reikalavimas čia ir dabar kelti švietimiečiams atlyginimus yra susitarimo laužymas. Kita vertus, manau, kad man, kaip politikui, tai net į naudą: sulaužius susitarimą, jis nustoja galioti abiems pusėms. Būsime laisvi ne tik nuo dabartinių, bet ir nuo ateities įsipareigojimų. Nematau jokios logikos to reikalauti. Nors iš kitos pusės… Kitais metais, kai artės rinkimai, nebepavyks terorizuoti politikų, nes visi susitarimai jau bus vykdomi. Neišeis grasinti ir rėkti, jog reikia versti valdžią.
Žiūrint iš to, ką kalba vienos profsąjungos atstovas, galiu pasakyti, kad jis šiame lauke yra užėmęs tą superžmogaus poziciją: geriausiai žino, ko, kaip, kam ir kada reikia. Tai ‒ superprofsąjunga, kuriai neįdomu valstybė, neįdomus kitų bendrapiliečių gyvenimas, neįdomu iš ko ir kaip gaunamos lėšos, kuriomis reikia finansuoti švietimo sistemą. Tai ‒ superreikalavimai, kurie visai nesiskiria nuo supertėvelių reikalavimų, kurie niekaip nekoreliuoja su klasės ar mokyklos taisyklėmis ir demonstruoja negarbą mokytojams. Ar tai tikrai mūsų kelias šiandienos Lietuvoje?