Šiandien neketinu ginčytis dėl laisvės supratimo žiniasklaidoje, nes turime svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, tai, kad apsižodžiavus dviejų partijų atstovėms visa žiniasklaida piešia audringą vaizdą: dvi įtakingos damos nesutaria ir aršiai konfliktuoja. Šioks toks nesutarimas iš tiesų yra, tačiaus sekant naujienas viešojoje erdvėje kartais atrodo, jog dėl mokesčių galvą skauda tik Vyriausybei, partijų lyderiams ir koalicijos koordinacinei tarybai. Seimo nariai tarsi ne prie ko. Aiškiai piešiamas vaizdas, kad viskam vadovauja Vyriausybė ir partijų lyderiai, o seimūnai – tarsi surinkti statistai, kurie nelabai nutuokia, apie ką tas biudžetas ir iš ko jis susideda. Gal ir tokių yra, nors būtų sunku tuo patikėti. Žiniasklaidos kuriamas informacinis rūkas tarsi leidžia suprasti, kiek LR Seimo nariai negali laisvai priimti sprendimų ir tiesiog privalo paklusti kažkieno valiai. Deja, bet su tuo sutikti negaliu. Mano supratimu, mes painiojame laisvę su atsakomybe, o pasitikėjimą – su absoliučiu kontroliavimu.
Pastaruoju metu skamba daug įvairiausių pokalbių ir net aršesnių diskusijų apie nekilnojamojo turto (NT) mokestį. Ir čia vėl skamba laisvės sąvoka, kuria kiekvienas apsivyniojęs lyg kokia vėliava gali skelbti savo tiesas apie tai, koks tas NT mokestis yra baisus ir neteisingas.
Girdžiu priekaištus, kad gal niekas dėl tų papildomų mokesčių per daug nepergyventų, jeigu jie būtų teisingai paskirstomi. Čia pergalingai dar metamas argumentas, kaip valstybės įmonė atsiuntė sąskaitą už elektrą butui, kuris buvo parduotas prieš ketvirtį amžiaus. Galiu įsivaizduoti, kad kai kurie žmonės galbūt norėtų, jog būtų išleistas įstatymas, kuris sureguliuotų kiekvienam žmogui vandens temperatūrą prausimuisi. Atsisuki čiaupą ir nieko nereikia daryti, tik praustis. Deja, valstybėje taip nevyksta (beje, yra ir tokių mano kolegų Seime, kurie mielai tokius dalykus reguliuotų įstatymu). Bet ar mes tikrai taip suvokiame savo laisvę? Ir ar laisvę apskritai galima reguliuoti įstatymais?
Iš savo pusės noriu pasakyti, kad priimant įstatymus, niekas negali pasakyti, kurioje vietoje koks žmogus priima sprendimus. Vienas tikrai puikus, išsilavinęs ir labai gebantis įsigilinti į problemą asmuo ieško individualaus sprendimo. Kitas patiria stresą, nes vakar įvyko konfliktas namuose, jis išgyvena skyrybas ar šiaip gerai pavakarojo ir jo mąstymas gal net ne vieną, o kelias dienas bus gerokai nutolęs nuo pagrindinių pareigų. Trečias iš viso yra vaikystėje patirto smurto auka ir bet koks piktesnis tekstas ar pasisakymas verčia jį gintis bei daryti skubotas išvadas.
Iš to gimsta klaidos, niekaip nesusijusios su įstatymais. Mes tai vadiname įstatymų įgyvendinimo artefaktais arba, paprasčiau, sunkumais. Susidūrus su tokiomis situacijomis pasireiškia skirtingi elgesio modeliai. Esu už tai, kad kiekvienas mūsų šioje šalyje yra atsakingas už tai, kad klaidos arba tie sunkumai būtų pataisyti. Vadinasi, galiu užduoti klausimus, pasiteirauti ir paprašyti ištaisyti klaidą. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie laisvę supranta kaip galimybę piktintis tomis klaidomis ir viską suversti valdžiai. Kitaip tariant, vėl esu kaltas dėl to, kad šiandien kažkas neišsimiegojo, turėjo sunkią vaikystę ar jo erdvėje vis dar vaikšto despotas vadovas.
Kitas NT mokesčio argumentas – visa infrastruktūra ir taip jau buvo sukurta ir puikiai veikė be šio mokesčio, todėl kyla daug klausimų, kam reikia tą mokestį didinti arba įvesti. Juk taip apribojama žmogaus laisvė disponuoti savo turtu. Čia vėl vartojamas žodis „laisvė“ ir aš sutinku, kad infrastuktūra jau sukurta. Tačiau…
Norisi pasidžiaugti bent tuo, kad mes mokame pastebėti, kaip daugėja naujos asfalto dangos, apšviestų gatvių ir kitos infrastruktūros, kuri reikalauja vis daugiau išlaikymo. Mes gėrimės gražėjančia Lietuva, augančiu saugumu, patogiomis prieigomis ir panašiais dalykais, bet niekas neužduoda klausimo, kiek kainuoja išlaikyti ir saugoti kiekvieną nutiestos gatvės su puikiu apšvietimu kilometrą. Žinau tik tiek, kad tai kainuoja, o su kiekvienu naujo kabelio, asfalto ar naujai grįsto šaligatvio kilometru – vis didesnius pinigus. Norime gyventi gražiau, todėl norėkime už tai susimokėti. Aišku, galima būtų tai spręsti ir kitais būdais: tarkime, negali statytis namo, jeigu neįsipareigoji nutiesti X metrų kelio. O kas geriausiai žino, ko reikia žmogui prie jo gyvenamojo ploto? Tik pats žmogus, kuris gali greičiausiai pasiekti savo rinktus tarybos narius ir merą. Taigi, jeigu turime laisvas bendruomenes, kurios turi galimybę tartis su savo rinktais atstovais, jie ir susitars dėl mokesčio dydžio. Nesusitars – daugiau šių asmenų nerinks.
Vis dėlto, nuojauta kužda, kad tokia „laisvė“ nėra paranki. Tokią prielaidą darau, nes mes labai retai linkę piketuoti prie savivaldybės durų. Daug paprasčiau viską suversti „centrinei“ valdžiai ir įrengti kartuves kone ryškiausioje Lietuvos vietoje, o valdžią pasmerkti už jos netinkamą veikimą, biudžeto trūkumus ir kitas nelaimes. Puikiai tai suprantu: kaip galiu piketuoti prie savivaldybės, jeigu ten yra gal išrinktas, o gal įdarbintas mano artimasis, giminaitis ar tiesiog senas geras bičiulis? Negi dabar imsi aiškintis santykius su tuo, su kuriuo jeigu ne vakar, tai prieš metus kartu prie bendro vaišių stalo sėdėjau.
Daug paprasčiau reikalauti, kad tokius santykius sureguliuotų „centrinė“ valdžia. Ji turi pasakyti, koks procentas turi būti mokamas, kokio ilgio ir pločio turi būti gatvės aplinkui namą, kiek ir kokio stiprumo lempučių reikia gatvės apšvietimui. Nes ta „centrinė“ valdžia – tarsi svetimas kūnas, kuris nėra tiesiogiai susijęs nei su manimi, nei su mano artimaisiais. „Centrinę“ tyčia dedu į kabutes, nes, mano požiūriu, tokios valdžios Lietuvoje apskritai nėra. Yra išrinktas Parlamentas, kuris svarbus lygiai tiek pat, kiek savivaldybių tarybos ar merai.
Niekam nėra malonu mokėti mokesčius, nes visi norime pinigus laikyti arčiau savęs ir leisti tam, kas mums atrodo išties vertinga. Tai yra visai normalus ir sveikas požiūris, tačiau turime matyti ir tai, kad gyvenimui gerėjant, augant gyvenimo kokybei, auga ne tik mūsų poreikiai, bet ir reikalavimai toms funkcijoms, kurias mes deleguojame vykdyti savo rinktiems atstovams. Vienas jų deleguojame LR Seimui, Vyriausybei, dar kitas – merams ir savivaldybių taryboms.
NT mokestis tėra nauja galimybė ne tiek gauti pajamų, kiek pradėti diskusiją, kokios aplinkos norime ir kiek esame linkę už tai susimokėti. Tokias temas tikrai paprasčiau aptarti savo bendruomenėje, o ne su manimi – LR Seimo nariu, kuris tikrai nežino visų detalių apie tai, kaip geriausia būtų tvarkytis, tarkime, Kybartuose ar Skuode. Nutarsite, kad mokesčio reikia tik penkiems žibintams savo miestelyje, tai tegul taip ir būna. Jeigu nuspręsite, kad norite ko nors daugiau – galėsite turėti didesnį mokestį ir reikalauti atskaitomybės už tuos sumokėtus pinigus čia ir dabar.
„Laisvė“ šiuolaikinėje Lietuvoje gali reikšti ir pokalbį apie pinigus, o valdžia pinigų neturi. Valdžia turi mokesčių mokėtojų sumokėtus mokesčius ir jų šiandienos šalyje aiškiai neužtenka patenkinti vis gerėjančio gyvenimo poreikiams. Ką mes galime dėl to daryti? Diskutuoti. Pyktis. Tartis. Ieškoti susitarimų. Čia ir yra mūsų laisvės grožis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.