Viską dar kartą mėginu permąstyti ir man sunku suprasti, kur čia ta didžioji klaida. Visiems burbėtojams taip ir norisi priminti, kad prieš 33 metus mes, lietuviai, priešinomės lygiai tokiai pačiai sistemai. Priešinomės engimui, skurdinimui, kontroliavimui, smurtui. Norėjome gyventi kitaip, norėjome būti laisvi ir savarankiški. Mums tai buvo natūralu ir gyvenome ta idėja, trokšdami kitų, laisvų šalių palaikymo bei pripažinimo.
Sakoma, kad prie gero greit priprantama, ir vis dažniau įsitikinu, jog tai yra tikrų tikriausia tiesa. Rodos, kad daugelis jau pamiršo, ką reiškia gyventi baimėje, skurde, priespaudoje, ir todėl, kai nuosekliai savo poziciją išsakome Taivano atžvilgiu, tampame politikos klaida. Pasirodo, šiais laikais klaida gali būti vadinamas noras turėti kuo daugiau demokratijos visame pasaulyje.
Vis dėlto, prisimenu, kai prieš keletą metų maždaug 50 tūkstančių lietuvių susikibo rankomis ir stojo į „Laisvės kelią“, taip parodydami solidarumą ir palaikymą iš politinės priespaudos norintiems išsivaduoti baltarusiams. Kai šitaip gyvena kaimynai, jokių minčių apie klaidas nekyla – drąsiai skubame į pagalbą, tačiau kai tai susiję su tolima šalimi, naratyvas staiga pasikeičia ir palaikymas tampa klaida.
Arbatos vakarėlio dalyviai mano, kad Lietuva nėra pajėgi paveikti Kinijos politikos: niekaip negalėsime pakeisti jos krypties, todėl geriau susitaikyti, susilaikyti nuo bet kokių neigiamų komentarų ir išlaikyti gerus prekybinius ryšius. Kitaip tariant, nusilenkime, priklaupkime ir padėkokime už galimybę prekiauti bei užsidirbti. Keista, kad taip kalba žmonės, žinantys, ką reiškia gyventi sovietmečiu. Ar tuomet mums irgi reikėjo klauptis ir dėkoti, jog galime būti didelės valstybės dalimi?..
Visai apsidžiaugiau, kai Kinijos ambasadorius Prancūzijoje rimtai pasisakė, jog Lietuva neturi jokio dokumento, kuris įrodytų mūsų šalies teisėtą Nepriklausomybę. Arbatėlės klube tuo metu jau nebuvau, bet viliuosi, kad jo pasisakymas labai aiškiai atsakė į klausimą, kam gi reikia nuoseklios ir aiškios pozicijos Kinijos atžvilgiu. Mielai iš ambasadoriaus pasijuokčiau, nes, vadovaujantis jo logika, beveik visų šalių turėtume paprašyti įrodymų, kad jos apskritai turi teisę egzistuoti. Jeigu nutiktų taip, kad šalis tokio dokumento neturėtų, man rodos, Kinija mielai priglaustų visas teritorijas ir įvestų ten savo politiką.
Gal galite paaiškinti, kaip man, politikui, ateityje bendrauti su tokiu ambasadoriumi, kurti diplomatinius santykius ir šypsotis bendruose susitikimuose? Esu įsitikinęs, kad netikrų šypsenų šalia tokių valstybės atstovų mums nereikia: parodykime ir pasakykime aiškiai, su kuo mums nepakeliui, o su kuo norime palaikyti tvirtus tarpusavio ryšius.
Nesivelsiu į skaičius, kiek mes iš tokios politikos gausime naudos ir kiek bus padaryta žalos. Visuomet pasisakiau ir toliau pasisakysiu už tai, kad ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga turėtų peržiūrėti savo gamybos-prekybos krepšelį su Kinija. Kinija, visomis išgalėmis traukdama į savo šalį civilizuoto pasaulio kapitalą, kitu žingsniu tyčiojasi iš mūsų, ramiai stiprindama karines pajėgas ir jas treniruodama puolimui būtent tų, kurie palaiko tarpusavio prekybą. Su šia šalimi draugysčių būti negali, nes visi santykiai yra paremti „Viena ranka muša, kita glosto“ scenarijumi.
Suprantu, kad kai kuriuos dalykus galbūt priimu asmeniškai ir tikrai ne kiekvienas Lietuvos pilietis turi suprasti, kas yra nuoseklus požiūris. Vis dėlto, privalome suvokti, kad užsimerkdami prieš vykdomą smurto, agresijos ir diktatūrinę politiką mes ilgainiui tampame tokie patys. Tokiais atvejais norėčiau priminti daugeliui Lietuvos gyventojų jų pačių patyrimus.
Juk ne taip jau seniai buvo laikai, kai gyvenome tokioje terpėje, kur šaukimą, nepagarbą ar žeminimą laikėme praktiškai sėkme: svarbiausia nemuša, neprievartauja ir nežudo, o žodis juk praktiškai nieko nereiškia. Kodėl tokie buvome? Paprasta: kai augi smurtinėje aplinkoje, viskas, kas yra nors kiek lengviau, jau yra laimėjimas.
Kinija siekia tokio jausmo. Apsimetinėja, kad nori investuoti į Lietuvą, bet kelia paklusnumo reikalavimus. Sako, duosime, kiek reikia, bet turite mums garantuoti, kad niekuomet nieko blogo ar neteisingo apie mus nebekalbėsite. Sutikite, sunku būtų įsivaizduoti tokius investuotojus iš demokratinio pasaulio.
Dar vienas liūdnas argumentas, kurį tenka girdėti iš kritikų, yra ko mes čia kaunamės su tokiu gigantu, būdami tokie maži. Šitokie žodžiai užgauna, ir net labai. Čia yra tas pats, kas gimti žemam ir nuolat girdėti aiškinimus, jog dėl to tu negali žaisti krepšinio. Būdamas žemo ūgio žmogaus vietoje atsakyčiau, kad ne tavo, brolau, reikalas, ką galiu daryti ir ko ne. Žaisti vis tiek galiu, o tau beliks tik džiaugtis, kad netrukdysiu tau būti geresniam už mane.
Beje, tas mažumo argumentas net juokingai skamba. Juk paskelbę, kad kuriame Taivano atstovybę ir palaikydami šios šalies demokratinius žingsnius, mes sukėlėme tikrų tikriausią audrą visame pasaulyje. Kažkokia nelogiška grandinė: jeigu jau esi toks mažas ir nereikšmingas, ko tas dičkis taip sunerimo ir ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad mums skaudėtų kuo labiau?
Taip, sutinku, kad mūsų teritorija gal ir nedidelė, bet tikrai nesame nereikšmingi. Visa ši situacija apskritai ne apie valstybių kvadratinius kilometrus ar vietą žemėlapyje. Čia istorija apie nuoseklumą, rankos ištiesimą silpnesniam ir tada, kada iš tiesų reikia. Nepaisant nieko, nepaisant net ir to, kad patiems gal irgi šiek tiek skaudės. Tuo turime džiaugtis ir didžiuotis. Čia kaip su žalingų įpročių prevencija: negali vaikui aiškinti, koks žalingas yra rūkymas ar alkoholio vartojimas, kai pats rūkai ir geri, o paskui tikėtis, kad vaikas nedarys to paties. Žodžių nebepakanka, turime palaikymą rodyti pavyzdžiu.
Jeigu toliau kalbėsime apie demokratiją, bet tuo pat metu leisime pulti šalis, kurios mąsto kitaip nei agresyvus kaimynas, kuo mes skirsimės nuo agresoriaus? Šiandien turiu vieną norą: turėti kuo mažiau prekybinių saitų su Kinija iki tol, kol ji nesilaikys tokių pačių taisyklių, kaip šalys, su kuriomis ji prekiauja.