Pirmiausia pasakysiu, kad taip, iš tiesų turime tokį faktą, tačiau nereikia reaguoti taip karštai ir pulti daryti skubotų sprendimų dėl trumpai truksiančio visuomenės apraminimo. Jei mūsų tarpe pradeda augti kokia nors problema, kiekvienam žmogui, nesvarbu, ar jis politikas, valstybės tarnautojas ar bet koks kitas suaugęs asmuo, derėtų nueiti prie veidrodžio ir jame matomam asmeniui užduoti klausimą: „Ką padariau ne taip, kad vaikams reikia pavojingų priemonių tam, kad patirtų malonumą?“
Tik atsakę į šį klausimą galime pradėti ieškoti kelio. Kelio, kaip įtikinti šalies jaunimą rasti geresnių saviraiškos priemonių. Pasidomėjau, kokia situacija yra kitose Lietuvos savivaldybėse. Visoms savivaldybėms buvo užduotas klausimas, ar jos atlieka kokius nors tyrimus šiuo klausimu ir kokie yra rezultatai. Savivaldybės, kurios tokius tyrimus daro, pranešė, kad rado sintetinių narkotikų, psichotropinių medžiagų, kokaino ar kanapių pėdsakų pas mokinius. Tiesa, truputį stebina faktas, kad kanapių pėdsakų aptinkama kur kas mažiau nei kitų įvairių sintetinių medžiagų: juk tiek daug visuomenės atstovų taip mielai eina į laidas ir šaukia, jog ši medžiaga pražudys ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Gal jau metas išlįsti iš savo burbulo ir suprasti, kad marihuana toli gražu nebėra didžiausia turima problema?
Pačiam atliekant mažą tyrimą man patiko kai kurių savivaldybių klausimas: „O kas iš to, kad sužinosime, jog tie narkotikų pėdsakai pas mokinius yra?“ Pritariu. Tokie tyrimai tikrai nebūtinai parodys, kad vaikai iš tiesų vartoja vienokias ar kitokias narkotines medžiagas.
Kai kurių Lietuvos miestų mokyklose mokosi šimtai vaikų. Dalies jų tėvai dirba gydymo įstaigose: reanimacijoje, paliatyviosios slaugos skyriuose ar kitose vietose, kur yra naudojamos medžiagos nuskausminimui ar pacientų būklės palengvinimui. Net neabejoju, kad ant tokių mokinių asmeninių daiktų būtų galima rasti psichotropinių medžiagų pėdsakų. Senelių ar tėvų vartojami vaistai taip pat gali palikti minėtų medžiagų pėdsakų. Na, gal tik kokainas būtų išskirtinė narkotinė medžiaga, kurios egzistavimu ligoninėje smarkiai suabejočiau.
Vadinasi, tirdami paviršius tikrai turime atsakyti sau į klausimą, ką tiksliai radome? Jeigu tai psichotropinės medžiagos, pagalvokime, ar iš karto konfrontuosime vaikus ir kaltinsime dalykais, kurie dar nėra šimtaprocentinis faktas? Nepulsiu sakyti, kad vaikai yra vien tik šventi, neturintys žalingų įpročių ir praktiškai angelai Žemėje. Taip tikrai nėra. Tačiau pagalvokime apie kitus žingsnius, jei jau mes ir mūsų vaikai susidūrė su tokia nemalonia situacija.
Žinodamas, kad moralai niekam nepadeda ir menkai teveikia mūsų atžalyną, noriu išdėstyti savo pastebėjimus ir gal net matymą, kur link turime judėti. Iš karto perspėsiu, kad dauguma žingsnių bus tarsi „Nuobodžiuko pasakėlė“, nes jie reikalauja nemažai darbo, o rezultatus mato paprastai ne tėvai, o jų užauginti vaikai.
Taigi, pirminė prevencija, kuri yra pati efektyviausia ir daro didžiausią įtaką vaiko, o vėliau suaugusio asmens gyvenimui, yra mažiausiai pastebima. Tinkamai įgyvendinama, ji pamažu tampa natūraliu gyvenimo reiškiniu ir įprasta bendruomenės kultūros dalimi. Politikui investuoti į tokius dalykus yra tiesiog vienas vargas. Pinigai juda, kažkas daro žingsnius, tačiau niekas nemato akivaizdaus pokyčio čia ir dabar. Įprastai jam reikia ne kelerių metų, bet kelių dešimtmečių. Per tiek laiko viskas tampa taip natūralu, kad to net nebepriimame kaip pokyčio, o statistika ir toliau rodo ragus: vartojančių nemažėja, narkotikų paklausa auga. Tiesiog vienas liūdesys.
Iš kitos pusės, mes turime mokyklas, kurios metai po metų jau užsiima prevencija, mielai diegia programas ir dirba. Vienos tai daro nuoširdžiau, geriau žino, kas veikia ir kas nebe, kitos padaro tik tiek, kiek reikia, ir nė žingsnio daugiau, bet dabar ne apie tai. Lietuvoje mokytojai yra išklausę ne vieną ir net ne du seminarus apie tai, kaip ugdyti vaikų gebėjimą kurti saugius, pasitikėjimu ir atvirumu grįstus santykius. Mokiniai mokomi užduoti klausimus ne tik kitiems, bet ir sau, kai susiduria su dar nežinomomis situacijomis ir įtartinais žmonėmis, siūlančiais dar labiau įtartinus dalykus.
Šiais metais Lietuva pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios kaip tik bandys nutraukti ydingą prevencijos istoriją ir tai taps tokiu pat svarbiu dalyku kaip matematika, chemija, anglų kalba ar kiti dalykai. Pradėsime veikti ne „nuo projekto iki projekto“, bet nuosekliai. Metai po metų.
Žvelgiant mano akimis, tai yra milžiniškas pasiekimas, kurio rezultatus matysime po 10–15 metų. Tuo pačiu noriu prognozuoti, jog ir po tiek laiko mes turėsime politikų, kurie aiškins apie mūsų prastus rezultatus narkotikų prevencijoje. Gal ir gerai: juk geriau kalbėtis apie tai, o ne skaičiuoti žuvusiuosius kare ar tremtyje.
Nepaisant visų mokslinių įrodymų ir aiškaus suvokimo apie tai, kas yra gera prevencija, mes vis tiek linkę mesti pajėgas ir, ką čia slėpti, pinigus ten, kur veiksmas yra gerai ir greitai matomas. Juk taip gauname žiniasklaidos dėmesio ir primename apie save rinkėjams. Kas gali būti geriau? Vadovaudamiesi šia logika turime tvoras ir korteles, kurios neleidžia vaikui judėti savarankiškai. Kitaip tariant, griebiamės vaikų kontroliavimo ir švelnios prievartos, taip save veidrodyje nuramindami, kad jau tarsi viskas yra saugiau ir pavojus susidurti su nelabai maloniais dalykais sumažėjęs iki minimumo.
Visa tai tikrai gali būti mokyklose, bet problema kyla tuomet, kai mes tvoras, korteles ir maksimalią kontrolę statome į prioritetinę vietą. Kietos ir aiškiai matomos investicijos beveik visuomet pralaimi toms minkštosioms, kurias pastebėti sunku, tačiau ilgainiui jos atneša žymiai didesnę naudą. Ką dar be galo mėgstame, tai viską vertinti pagal savo suvokimą. Kiek kartų esu girdėjęs žodžius „Niekas nesikeičia nuo tų programų“ arba „Man mokykloje nepatiko tos prevencinės pamokos“ – turbūt net nebeskaičiuočiau. Bet ar tikrai galime per sekundės dalį padaryti išvadas?
Prisiminkite save ir savo draugus mokykloje: vienam nepatiko chemija, antras nekentė lietuvių kalbos, trečiam kančia buvo kūno kultūra. Vis dėlto, turime galvas ant pečių ir nepuolame rašyti skundų ar aiškinti, kad, na, nereikia mūsų vaikams tos matematikos, fizikos, anglų kalbos ar dar kažkokios nemėgstamos disciplinos. Tiesą sakant, turbūt daugelis sutiktų, kad mums nepatiko ne pats dalykas, bet tai, kaip jis buvo dėstomas.
Kitas svarbus fragmentas, sietinas su prevencija, yra reakcija į pasirodžiusius ženklus, susijusius su narkotikų vartojimu. Čia jau sudėtingesnė sistema, nes ji reikalauja atidumo ir subtilios komunikacijos. Tuo menkai pasižymi politikai, kurie reaguoja ūmiai, yra mielai linkę atrasti greitus sprendimus ir dar greičiau pasakyti vieną iš dviejų dalykų: arba nieko nevyksta, arba darome viską, bet kalti yra kiti. Kas ir ką sako, priklauso nuo to, kurioje politinės švytuoklės pusėje esame. Deja, taip jau su ta politika yra.
Jeigu esu valdantysis, tai turiu muštis į krūtinę ir tribūnoje rėkti, kad viskas yra padaryta ir kalti visi aplinkiniai, nes nemoka tuo sukurtu gėriu pasinaudoti. Tuo tarpu opozicija triukšmaus, kad niekas nieko niekur niekada nedaro. Deja, nuo to vienos ar kitos pusės triukšmo niekas nesikeis. Sužinojus nemalonius faktus svarbiausia yra išvengti kaltų ieškojimo. Kodėl? Kaltinimai verčia teisintis, aiškintis, o tai galiausiai sukelia skaudžias pasekmes: tų problemų slėpimą.
Vaikai, klasės, mokyklos ir bendruomenės tokių dalykų nemėgsta, nes tai sukelia nemalonias situacijas, todėl ilgainiui tiesiog ima slėpti kylančias bėdas. Iškilus problemai mes turime reaguoti ir tai daryti ne rėkimu ar kaltinimais, bet pokalbiu. Kalbėtis su vaiku ir nagrinėti jo aplinką. Turime išmokti suprasti, kaip jo gyvenime atsirado poreikis psichoaktyviosioms medžiagoms, analizuoti ne tik, kaip galime padėti, bet viską apmąstyti ir pagalvoti, ką darėme ne taip. Prevencijos erdvės yra tokios plačios, jog bandyti viską apžioti yra tiesiog naivu.
Dar pabersiu į žaizdą šiek tiek druskos tiems, kurie neigia prevencijos reikšmę. Reikia gerbti mokytojus, mokyklas ir vadovus, kurie deda milžiniškas pastangas vaikų sėkmės istorijoms. Daro tai nepaisydami, ar kas nors savivaldybėje pastebi jų pastangas, ar ne. Dirba ir įgyvendina tas priemones, kurios įrašytos įstatyme kaip privalomos kiekvienam vaikui. Kaip jaustis tiems pareigingiems, savo darbą gerai išmanantiems mokytojams, kai politiniame lygmenyje į tokį darbą žiūrima kaip į tuščią laiko švaistymą? Tiesą pasakius, tokius žodžius esu girdėjęs ne iš kokio įžūlaus komentatorius, bet iš mero.
Bet viskas turi dvi puses. Lygiai taip pat yra tokių mokytojų, kurie tokiomis programomis netiki ir mielai griebtųsi dar didesnės kontrolės ar švelnaus smurto, kad galėtų pateisinti save ir parodyti ryškius savo darbo rezultatus tėvams, politikams ir net patiems vaikams. Mažiau kalbų – daugiau veiksmų!
Kiekvienas iš tų iniciatorių turi savų argumentų ir labai gali būti, kad abi pusės yra šiek tiek teisios, nes bando spręsti problemą pagal tai, kaip ją suvokia. Šypsodamasis galiu nuraminti, kad nei viena pusė neturi galimybių įrodyti savo priemonių veiksmingumo trumpuoju laikotarpiu. Šioje zonoje pačios didžiausios vertybės yra pagarba ir kantrybė.
Šalia prevencijos reikalinga veiksminga policijos pagalba. Jos reikia ne paskaitoms, kuriose vaikams paaiškinama apie galimas narkotikų vartojimo pasekmes. Bendruomenei reikia aiškaus parodymo, kad policija mato problemą, stebi platintojus ir nesitaikstys su jų apsilankymais mokyklose. Visos Lietuvos mokyklos turi jausti, kad policija reaguos į pranešimus, aiškinsis ir padės apsaugoti vaikus nuo tautiečių, kurie laužo taisykles ir vaikams bando tiekti nelegalius produktus. Tokio veiksmo mokykla ir jos bendruomenė pati neužkardys, o tam, kad tai būtų įmanoma padaryti, reikia policijos užnugario.
Paskutinis etapas prevencijos erdvėje yra pagalba įklimpusiems į žalingų medžiagų vartojimą vaikams. Tai pati brangiausia šios sistemos dalis, nes čia neretai reikia psichiatrų, didelio kaimo socialinių darbuotojų, psichologų bei kitų specialistų. Beje, tai jau gerai matomas laukas, kuris irgi turi savo ypatumų.
Kai vaikas atsiduria šiame rate, suaugusieji kelia nerealius reikalavimus: problemas privalote išspręsti greitai, o rezultatas turi būti puikus ir ne kitoks. Tai sfera, kurioje gerai jaučiasi vaikų psichiatrai, toksikologai ir kiti medikai. Tai jų laukas. Deja, čia gali dalyvauti tik labai mažas dalyvių skaičius, o teikiama pagalba kainuoja itin daug. Blogiausia, kad ji niekuomet nebūna baigtinė. Niekas negali pasakyti, kokia bus tos pagalbos ilgalaikė sėkmė.
Mes galime ieškoti greitų metodų, bet jie niekuomet nebus veiksmingi. Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų veikia šalyse lyderėse, yra prevencija. Nepaisant to, kad kai kurie rauko nosį vos išgirdę šį žodį, tik ilgalaikė strategija ir apgalvoti žingsniai už keliolikos metų leis pamatyti džiuginančius skaičius narkotinių medžiagų paplitimo tarp vaikų ir paauglių statistikoje.