Tačiau visai kitas reikalas, kai tokius pirkinius įsigyja politikas. Tuomet visuomenei kyla daugybė klausimų: iš kur, kaip ir kada politikas sugebėjo uždirbti tokius pinigus, kurie leistų mėgautis tokia prabanga? Pradedama ieškoti informacijos, žurnalistai tuoj pat kapsto net mažiausias gyvenimo detales, o komentatoriai puola pilti visą susikaupusį purvą tik perskaitę antraštę. Nieko nesakau. Tai logiška, nes politikai – vieši žmonės. Iš karto noriu patikslinti, kad jokio automobilio, nei brangaus, nei pigaus, pirkti neketinu. Norėjau tik pakalbėti apie komunikaciją.
Valdantieji nuolat yra kaltinami prasta informacijos sklaida visuomenei. Tiek rinkėjai, tiek opozicija nori žinoti, ką, kaip ir kodėl ketiname daryti, kaip reaguojame į vienokią ar kitokią situaciją, kokius žingsnius žadame žengti, o jei kažko nedarome, taip pat turime pasiaiškinti kodėl. Iš opozicijos komentarų apskritai kartais atrodo, kad mes, valdantieji, sėdime užsibarikadavę Seimo rūmuose, patyliukais šnabždamės ir vieną po kito priiminėjame įstatymus.
Smalsumo apimtas pabandžiau peržiūrėti, ką ir kaip kalba mūsų ministrai. Beveik visi jie po kiekvieno Vyriausybės posėdžio yra pasiekiami ir spaudos atstovai juos gali pakalbinti. Kiekvienas ministras pateikia faktus apie tai, kas buvo svarstyta, kokie sprendimai buvo priimti ir ko vienu ar kitu įstatymu yra siekiama. Visi faktai yra aiškiai išdėliojami ir pagrindžiami. Juos, žinoma, galima kritikuoti, tobulinti, ieškoti atsakymų ar teirautis ekspertų nuomonės, tačiau faktas vienas – komunikuojama atvirai ir nieko nebandoma slėpti, kaip kad kartais teigia opozicija. Juolab, kad nuslepiant svarbias detales rizikuojama reputacija, kuri politiniame gyvenime yra svarbiau už bet ką kitą.
Tenka išgirsti kaltinimų, kad sprendimai tarsi priimami „už nugaros“, neleidžiant dalyvauti opozicijai, o žiniasklaida kartais sako, kad faktai pateikiami, bet nepaaiškinama, kaip tie sprendimai buvo priimami. Čia susiduriame su problema, kurią parodžiau su šio komentaro antrašte apie ketinimą įsigyti prabangų automobilį.
Galimas planas ir būsimi svarstymai neretai priimami kaip neginčytinas faktas, tačiau taip tikrai nėra. Svarstymai ir yra tam, kad išsiaiškintume visus „už“ ir „prieš“, ieškotume išeičių ir bendrautume su ekspertais ar valstybės tarnautojais, kurie padeda rasti nelogiškumų ar spargų. Iš anksto pateikdami kokią nors idėją, o paskui lūkesčius sumažindami ar visai jos atsisakydami, būtume pasmerkti kaip nuomonės kaitaliotojai, už ką gautume dar ir laviną opozicijos komentarų.
Jeigu eiliniam žmogui nieko nereiškia vieną nuomonę turėti ryte, o kitą – vakare, tai politiko idėjos greitai tampa kūnu, dėl kurio tenka daug aiškintis. Be to, tai gali tapti ir patyčių objektu, nes ko jau ko, bet patyčių išvengti politikui beveik neįmanoma. Jeigu to nedarys save gerbianti žiniasklaida, tai tokio šanso nepraleis dauguma opozicijos narių.
Sunku rasti tą tobulą aukso vidurį, kuris tiktų visoms pusėms. Jei sakai per daug, gali turėti bėdos su per dideliais įsipareigojimais, net jeigu jie ne visada tavo valioje. Sakydami galutinius faktus, gauname pasipiktinimo laviną, nes žmonės sakosi nežinantys, iš kur atėjo vienas ar kitas sprendimas. Kita vertus, Seimo nariai tam ir renkami – kad priiminėtų sprendimus. Toks mūsų darbas.
Šiuo metu tikrai išgyvename rimtą krizę. Tokiu metu kaip niekad reikia faktų, kurie – nors nemalonūs – turi būti padėti ant lėkštutės. Sunkiais laikais visuomenės klausa būna gerokai labiau įsitempusi, todėl neretai net sakant nuogus faktus, imama girdėti ne juos, o tai, ko pats žmogus realiai nori. Turime Seimo narių, kurie geba tiesiog tobulai analizuoti ir matyti situaciją plačiai, tačiau nemoka tos informacijos tinkamai pateikti. Taip pat yra dalis tokių, kurie nemoka nieko, tik kalbėti taip, kaip patinka žiniasklaidai, arba rėkti garsiau už kitus ir atkreipti į save dėmesį, neturint jokios aiškios, pagrįstos informacijos.
Komunikacija iš tiesų yra sudėtingas procesas, reikalaujantis iš veikiančios Vyriausybės ir politikų atidumo, dalijantis turima informacija. Jeigu mes pasakysime, kad gyvenimas pagerės po pusmečio ar trijų mėnesių, bet realiai niekas nepasikeis, o gal net ir dar pablogės, būsime apkaltinti be reikalo sukeliantys lūkesčius ir tuščiai dalijantys pažadus. Jei sakome, kad bus sudėtingas metas, todėl teks taupyti, esame kaltinami gąsdinimais, dėl kurių žmonės ims bijoti leisti pinigus ir todėl pradės smukti ekonomika. Lengvų kelių čia nėra ir šiuo atveju tikrai tinka posakis, kad visiems mielas nebūsi.
Be to, ar kas matė viešojoje erdvėje pasisakymus apie tai, kad politikų veiksmai yra tinkami ir gana tikslūs? Nesakau, kad tokios informacijos nėra visai, tačiau tokios naujienos per daug prėskos, neįdomios ir nekeliančios jokio susižavėjimo. Nes taip tiesiog turi būti. Ir tuomet geriau spausti antraštę, skatinančią skaityti apie tai, kokį čia prabangų automobilį politikas ketina įsigyti.