Pati iniciatyva tikrai labai sveikintina ir kol tokie centrai egzistuoja, o mes nerandame geresnių būdų, kaip pasiekti tikslą – apskritai neturėti prasikaltusių vaikų, – laikas nuo laiko teks tokius klausimus svarstyti. Tačiau man norisi sudėlioti kiek daugiau akcentų, kurie taip ir nenuskambėjo posėdžio metu.
Buvo kalbama apie tai, kad vaikams galbūt reikėtų nuolat dirbančio vaikų ir paauglių psichiatro, kurį labai sunku rasti, kai ištinka bėda. Mano požiūriu, toks specialistas tikrai neturėtų visada būti šalia vaikų. Priežastis, kodėl taip sakau, labai paprasta – socializacijos centras nėra sveikatos priežiūros įstaiga. Jeigu sakome, kad vaikų ir paauglių psichiatras yra reikalingas visą laiką, siunčiame kryptingą žinutę, kad vaikai ne tik įvykdė nusikaltimą, bet ir turi rimtų psichikos sutrikimų. Dabartiniame fone, kai darome viską, kad kuo mažiau stigmatizuotume psichikos sutrikimus, toks kelias veda atgal, iš kur atėjome. Nusikaltimus daro ne tik psichikos sutrikimų turintys asmenys ir galų gale reikėtų tai įsisąmoninti.
Vaikų ir paauglių psichiatras yra reikalingas, o kai kuriais atvejais – ypač svarbus. Kai tokia situacija nutinka, jis gali būti pasiekiamas psichikos sveikatos centruose. Visi vaikai iki pilnametystės yra drausti valstybės ir jiems, kaip bet kuriam kitam vaikui, priklauso gauti tokią paslaugą. Taip, tai ne taip patogu, nes reikia ieškoti, važiuoti, laukti. Vis dėlto, šie centrai ir yra kuriami tam, kad suaugusieji galvotų, planuotų ir rastų geriausius sprendimus tuomet, kai vaikui to labiausiai reikia.
Dar posėdžio metu nuskambėjo liūdna žinia apie tai, kad šių centrų personalas stebi atkryčius. Tai toks reiškinys, kai vaikas grįžta į savo gyvenamąją vietą ir neilgai trukus vėl įvykdo nusikaltimą. Mano žiniomis, po antro karto į socializacijos centrą vaikas sugrįžta dar greičiau. Grįžta atgal taip greitai, kad dažnai susitinka tuos pačius savo draugus, kuriuos ne taip jau seniai paliko.
Čia stabtelėkime. Visų pirma turime suprasti, kad tokios situacijos tik parodo, jog valstybės lėšos yra švaistomos veltui – vaikas siunčiamas į labai brangų socializacijos centrą, o grįžęs iš karto daro nusikaltimus. Manau, kad tai nusikaltimas prieš vaiką ir, tiesą sakant, prieš rinkėjus, jeigu dirbame taip, kad vis iš naujo tenka leisti lėšas pačioms brangiausioms paslaugoms. Įdomu, kaip reaguotume, jeigu gavę suremontuotą automobilį po kelių savaičių vėl važiuotume remontuoti tų pačių gedimų. Drįstu teigti, kad pyktume, ir net labai.
Norėčiau pabrėžti, kad tai – ne vaiko problema, o visos sistemos bėda. Kai vaikas patenka į socializacijos centrą, vaiko teisės nustoja dirbti su šeima, nes to vaiko šeimoje jau nėra ir jie tarsi nebeturi prievolės užtikrinti vaiko teises. Lieka klausimas: kas dirba su šeima? Žinote, kas? Niekas. Suaugusieji gyvena savo gyvenimą, paprastai jausdami net palengvėjimą, nes gavo atokvėpį nuo savo vaiko, su kuriuo jau kuris laikas nežinojo, kaip reikia tvarkytis. Mokyklos darbuotojai irgi gali atsipūsti, nes iki tos akimirkos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas išsiųsti vaiką į socializacijos centrą, jie neabejotinai turėjo daug vargo ir lakstymo. O tuomet ateina tyla. Ramybė. Vaikas išsiųstas „perprogramavimui“.
Čia ir matau esminę klaidą, nes vaikas nėra problema. Vaiko pakitęs elgesys, jeigu nėra įrodymų dėl smegenų veiklos sutrikimų, yra suaugusių asmenų netinkamo auklėjimo ir priežiūros pasekmė. Vadinasi, vaikui atsidūrus socializacijos centre, visų pirma turime pradėti galvoti, kur jis turės sugrįžti. Po metų ar kiek mažiau jis turi būti sugrąžintas į erdvę, kurioje yra kuo mažiau rizikų atkryčiui, tad, jei mes nepradedame dirbti su jo aplinka, neabejotinai turėsime tas pačias problemas. Po atkryčio mes vėl žiūrime socializacijos centro link ir tuo pačiu aiškiname, kad tokie centrai nieko gero nenuveikia.
Mes turime ne tik suprasti, kaip sistemiškai veikti grąžinant vaiką į visiems mums įprastą gyvenimą (gyvenimą, bet nebūtinai erdvę), bet ir išmokti dirbti pačiuose socializacijos centruose. Ko juose reikia? Kiek man žinoma, tokie centrai turi savo programas, kurios yra nukreiptos į vaiko, paauglio pokyčius. Tos programos buvo finansuotos ES lėšomis ir personalas buvo gavęs žinias, kurios leistų tokias programas sėkmingai įgyvendinti.
Problema slypi ten, kad personalas tikisi programų, kurios suveiks per mėnesį ar du. Jeigu to nepajaučia, tuomet viską meta į šalį, iškilmingai pareikšdamas, jog jos nieko neduoda. Tai liūdnoji dalis, nes bet kurios prevencinės ar intervencinės programos yra skirtos tik ilgam, kryptingam darbui. Požiūrių, nuostatų bei įsitikinimų pokyčiai nenutinka per dieną, tai vyksta lėtai ir tam reikia kantrybės. Pastaroji turi būti demonstruojama iš suaugusiųjų pusės.
Deja, trenka pripažinti, kad šiais klausimais tos kantrybės trūksta. Kaip pritrūksta ir ryžto iš suaugusiųjų pusės socializacijos centruose nerūkyti kartu su paaugliais ir kartais net už gerą jų elgesį atsidėkoti cigaretėmis. Sutinku, kartais iš tiesų sunku kariauti su vaiku, kuriam įgūdžius ir įpročius suformavome ne mes patys, tačiau kaip tik tam ir skirtas socializacijos centras. Mano manymu, bet koks žalingas įprotis turėtų būti eliminuotas nuo tos akimirkos, kai yra peržengiamas tokio centro slenkstis. Jokių išlygų būti negali. Turime ugdyti ne tik gero elgesio normas, bet ir sveikos gyvensenos nuostatas, nes tai yra neatsiejama visuma.
Yra dar vienas dalykas, kurį norėčiau pastebėti: jei keliame aukštus reikalavimus personalui, turėtume mokėti ir atitinkamą darbo užmokestį. Deja, kai dirbantys su sunkiais vaikais žmonės gauna panašų atlygį kaip kolega iš bendrojo ugdymo mokyklos, jo motyvacijos tai tikrai nepakursto. Bet šita dalis jau ne kartą minėta. Deja, taip yra, kad kuo sunkesnis darbas su vaikais, tuo mažesnis atlygis už jį. Gal tiesiog susitaikome su faktu, kad turime „nepataisomus“ vaikus ir nusiraminame.
O gal vietoje brangių tarnybų verčiau metams pastatome po apsauginį kiekvienam tokiam vaikui? O gal socialinį darbuotoją, kuris kaip šešėlis šalia vaiko judėtų dieną naktį ir neleistų daryti jokio prasižengimo? Toks eksperimentas, mano požiūriu, gali turėti puikų šalutinį poveikį – saugumą visai mokyklai. Kitiems vaikams toks būdas suveiktų ir kaip prevencinė priemonė, ko nereikia daryti, idant turėtum visišką laisvę gyvenime. Idėjų – nors vežimu vežk. Nuo ko pradėsime?