Lapkričio mėnesį Seime vyko konferencija „Skaidrumas sveikatos sistemoje ir pagarbūs santykiai su pacientu – ką dar turime padaryti?“, kurioje dalyvavo profesinių sąjungų, Sveikatos apsaugos ministerijos, kitų susijusių įstaigų atstovai bei Seimo nariai. Per visą konferenciją neapleido mintis, kad jauniesiems kolegoms, medicinos studentams, krizinių situacijų valdymą pateikiame netinkamu kampu, taip iškreipdami bendrųjų kompetencijų prasmę.
Manau, kad buvusių medikų nebūna, todėl aš kaip vaikų psichiatras keliu kelis klausimus: ką mes kaip gydymo įstaigų darbuotojai turime suprasti ir kuo medicinos sistema skiriasi nuo bet kurios kitos sistemos?
Vis dėlto, pradėsiu nuo to, kuo mes esame panašūs į bet kurių kitų profesijų atstovus. Pirmiausia, tiek mediciną, tiek bet kurią kitą specialybę pasirinkę jaunuoliai turi visiškai skirtingus patyrimus: vieni augo palaikančioje šeimoje, emociškai palankioje aplinkoje, o kiti kentė smurtą, prievartą, pažeminimus, ilgalaikius trauminius įvykius ir taip toliau. Kiekvienas su savimi nešamės tą nematomą „turtą“, formuojantį mus kaip asmenybes ir verčiantį skirtingai reaguoti į stresines, emociškai sudėtingas situacijas.
Kuo skiriasi medicinos ir sveikatos priežiūros sistema nuo, pavyzdžiui, švietimo sistemos? Sveikatos sistema iš anksto yra užprogramuota, emociškai sunki ir sudėtinga dėl savo klientų pobūdžio: į ligonines žmonės dažniausiai ateina su skundais, skausmais, traumomis ir ligomis.
Iki šiol sveikatos sistema stovi ant tvirtos pažintinio intelekto kojos. Čia susibūrę žmonės, kurie kurie turi gausybę žinių bei patyrimų, kuriais gali džiaugtis ir didžiuotis. Kalbu apie išgelbėtas gyvybes, dėkingus pacientus ir jų artimuosius. Medicinoje vertiname žinias, o emocijos, nesvarbu, geros ar blogos, yra it pašalinis poveikis, neišvengiamas gydymo metu.
Taigi, kiekvienoje gydymo įstaigoje susiduriame su skirtingais darbuotojais, turinčiais skirtingus gyvenimo patyrimus, ir pacientais, kurie itin retai pasirodo norėdami pasidžiaugti savo gera sveikata. Tokioje sistemoje svarbiausiu elementu tampa emociškai saugi erdvė.
Saugi erdvė, skirtingai nei kartais gali pasirodyti, nėra teisinių normų rinkinys. Jeigu mes kuriame sistemą vien pagal teisinius kanonus, kuriame sistemą, pagrįstą baime. Ar tikrai būtent to ir siekiame? Man atrodo, kad medikams reikia jautrios, saugios sistemos, nes tik tokioje terpėje gali atsirasti vietos empatijai bei gebėjimui reaguoti ne tik į ekstremalias situacijas, bet ir į emocijas.
Norėdami iškepti šį, rodos, paprastą pyragą, turime savo įstaigose sukurti palaikančią aplinką ir garantuoti darbuotojams psichologinį saugumą, kurio, deja, vis dar trūksta.
Nuo sveikatos priežiūros įstaigos durų kiekvienas darbuotojas turi žinoti, kokie yra šios įstaigos lūkesčiai ir vertybės. Aišku, labiausiai norime pasakyti, kaip mums svarbu gelbėti pacientus, tačiau rūpintis žmogaus gyvybe, kai šalia tavęs stovi konkuruojantis, pykčio dėl gyvenimo nesėkmių pritvinkęs skyriaus vedėjas, yra labai sunku.
Visai kita situacija ir darbovietės mikroklimatas susiklosto, kai bet kuris ligoninės darbuotojas jaučia galintis klausti, be baimės paprašyti kolegų pagalbos. Ir štai čia turi atsirasti labai aiškios taisyklės. Turėtume išmokti dažniau vartoti žodžius „viliuosi“, „tikiuosi“ ar „mes esame sutarę“ vietoje bet kokią iniciatyvą užmušančių „mūsų taisyklės yra ne tokios“. Skirtumas, rodosi, nedidelis, tačiau kardinaliai skiriasi emocinis fonas: pirmieji žodžiai yra šilti ir palaikantys, o antrasis rinkinys yra šaltas.
Gydymo įstaigose sunku išvengti ekstremalių situacijų, kurias sukelia pacientai su politraumomis, pacientų artimieji dėl netekčių, sudėtingų operacijų ir intervencijų. Pagalba žmonėms reikalauja ne tik žinių, patirties ar fizinių jėgų, bet ir gebėjimo atjausti.
Emocinių iškrovų metu gali pasigirsti keiksmų, susierzinimų ir priekaištų. Prarasta savitvarda yra normalus reiškinys streso būsenoje. Saugioje aplinkoje po tokio įvykio iš karto turėtume gebėti grįžti į situaciją ir tiesiog atsiprašyti, aiškiai parodydami savo kolegai, jog toks elgesys buvo nukreiptas į susiklosčiusias aplinkybes, o ne į jį kaip žmogų. Kitaip tariant, turime atrasti savyje jėgų pripažinti prastą emocijų valdymą ir kolegai pademonstruoti, kaip tvarkomės su tokiomis situacijomis.
Kiekviena įstaiga turi turėti savo procedūras ir rutinas. Jos ne tik turi būti išdėstytos lape ir giliai užkastos stalčiuose, bet ir išaiškintos kiekvienam darbuotojui. Dar geriau būtų, jei įstaiga turėtų asmenį, slaugytoją, kuris būtų atsakingas už tokių procedūrų kasdienę priežiūrą.
Kas yra tokios rutinos? Tai tam tikros pertraukos, kurios gali pasitarnauti aptarimams, pokalbiams su kolegomis ar tiesiog trumpam atokvėpiui. Kolektyve turi būti susitarimai dėl elgesio po emociškai sunkių ar fiziškai sudėtingų pacientų atvejų: kas trumpai atsitraukia nuo darbo, kas tuo metu imasi darbo skyriuje ir pan. To reikia dėl to, kad atsirastų erdvės nusiraminimui ir būtume pasirengę tinkamai elgtis spręsdami kito paciento problemas.
Mokėjimas atsitraukti, pripažinti, kad reikia atokvėpio ir nusiraminimo, rodo tam tikrą sąmoningumo lygmenį, kuris neleidžia persitempti ir emociškai išsekti. Išvengdami persitempimo, mes išvengiame pykčio priepuolių, nepagrįstų priekaištų ar emocinių protrūkių kolegų atžvilgiu, be to, mažiau šansų būti išprovokuotiems pacientų, su kuriais bendrauti tikrai ne visada būna lengva.
Svarbus elementas ugdant empatiją yra gebėjimas tinkamai kalbėti apie emocijas. Tai turėtų būti ne kokia nors paskaitėlė kartą per dešimt metų, bet kasmėnesiniai mokymai ir pokalbiai, per kuriuos aptariama, kokias emocijas personalas patiria, kokiomis iš tų emocijų sunku dalytis ir su kuo sudėtinga kalbėtis. Emocijas ir jausmus turime suvokti kaip savo neatsiejamą dalį: tai lyg rankos, kojos, akys ar kitas svarbus organas.
Sveikatos priežiūros įstaigose turime turėti aiškią pagalbos sistemą savo personalui. Kiekvienas įstaigos žmogus turi žinoti, kas, kaip ir kokioje situacijoje gali jam padėti įstaigos viduje, o kada metas kreiptis pagalbos į asmenis iš išorės. Viena didžiausių klaidų mūsų įstaigose yra darbuotojų palikimas kapstytis iš kylančių problemų patiems.
Konferencijoje labai įsiminė gydytojo Dariaus Mardoso mintis apie korupciją, kuri, jo nuomone, yra glaudžiai susijusi su psichologiniu saugumu: kuo gydytojai labiau persitempę, pervargę, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras korupcijos atvejų.
Psichologinis saugumas yra vienas svarbiausių atsparumo mobingui ir korupcijai veiksnių. Saugumo stokojančioje aplinkoje mes patiriame chronišką, toksinį stresą, kuris provokuoja medikus korupcijai, mobingui ar kitoms mūsų sveikatos priežiūros sistemoje egzistuojančioms blogybėms.