Linas Slušnys. Kodėl mokykla dirba efektyviau nei Vaiko teisių apsaugos tarnyba?

Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, nieko negirdėjusio apie pastarojo meto įvykius, susijusius su mūsų šalies mažaisiais piliečiais. Tiek po vienos, tiek po kitos žinios jaučiausi sumišęs ir niekaip negalėjau liautis galvoti, svarstyti, dėlioti minčių savo galvoje. Vienas klausimas buvo labai aiškus, tačiau teko gerokai paieškoti atsakymo: kas su mūsų sociumu taip negerai, kad suaugę žmonės ryžtasi nuskriausti savo vaikus?

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nors ir padariusi didelę pažangą bei tapusi centralizuota, yra puikiausias pavyzdys, kad viską lemia ne pati sistema, o darbuotojų požiūris į savo darbą. Nesupraskite neteisingai, tikrai neabsoliutinu ir nesakau, kad visi ten dirbantys žmonės yra blogi, tačiau tam tikri faktai rodo, kad tarnybos darbuotojams tikrai yra kur pasitempti.

Hipotetinė situacija: mokykloje yra vaikas, kuris turi utėlių. Akivaizdu, kad kažkas negerai jo namuose: galbūt mokinys reguliariai neprausiamas, galbūt tinkamai neprižiūrimas ar yra kitų bėdų. Tačiau, pakalbėjus su tėvais, situacija nesikeičia. Logiškiausias sprendimas būtų kviesti Vaiko teisių tarnybą, tiesa? Juk mokytojo darbo apraše tikrai neparašyta, kad jis įsipareigoja rinkti vaikui iš galvos utėles ir ją plauti. Vis dėlto, šiuo metu yra susiklosčiusi tokia situacija, kad mokykla verčiau tvarkosi su visais iššūkiais pati, negu kreipiasi į vaiko teisių specialistus.

Pasakysiu labai grubiai ir galbūt būsiu dėl to nulinčiuotas, tačiau Lietuvoje tarnybų, kurios realiai padėtų vaikui, šiandien nėra. Net tuo atveju, kai vaikas reguliariai praleidinėja pamokas arba mokykloje visiškai nesirodo, visa atsakomybė užmetama ant mokyklos darbuotojų pečių: tarnyba, iš esmės turinti rūpintis vaiko gerove, tokiu atveju teigia, kad priversti vaiką ateiti į mokyklą ir mokytis yra pačios ugdymo įstaigos reikalas. Net kai situacija tampa nevaldoma, Vaiko teisių tarnyba pradeda atsimušinėti raštais ir baksnoti pirštais į mokytojus ar kitą personalą.

Mokyklos bijo kreiptis į Vaiko teisių tarnybą, nes žino, kad gaus krūvą raštų ir klausimų: „O tai darėte tą?“ „Ar darėte aną?“ Tarnybos darbuotojai, dirbantys pagal, akivaizdu, neveikiančio įstatymo raidę, pradeda reikalauti ataskaitų iš mokyklos, į procesą įsijungia atvejo vadyba, o pas vaiką į namus specialistai nueis gal tik po pusės metų. Ar tai normalu? Atvirai pasakius, nemanau. Per tuos pusę metų gali įvykti tragedija. O kas ir į ką tuomet baksnos pirštu? Ar normalu bijoti savo šalyje savo pačių sukurtos tarnybos specialistų?

Kad geriau suprastumėte, kokia keista situacija šiuo metu susiklosčiusi mūsų sistemoje, tęskime hipotetinę istoriją dar toliau. Praeina pusė metų ir pagaliau šeimoje apsilanko specialistas, čia prasideda atvejo vadyba. Darbuotojas, įvertinęs situaciją namuose, gali pasiūlyti tam tikrą veiksmų planą, pavyzdžiui, nuvesti vaiką pas dantistą, psichologą, raidos specialistą ir panašiai. Net jei situacija namuose objektyviai bloga, dabar turime tokius įstatymus, kurie kone verčia palikti vaiką šeimoje, mat „ten vaikui geriausia“. Taip, net ir visiškos nepriežiūros ar vaiko vystymosi sutrikimų dėl nepriežiūros atveju. Vaiko teisių apsaugos specialistai keliauja pas šeimas, kurios stebisi joms pasakius, kad vaikus reikia maitinti. Šito išsigalvoti neįmanoma. Kaip manote, kas vyksta tada? Visiškai teisingai – vaikai vis tiek paliekami tėvams, kurie neturi jokių įgūdžių. O tuomet belieka sudėti rankas ir laukti tragedijos.

Atvejo vadybininkui pateikus planą, pati šeima tampa atsakinga už jo vykdymą. Specialistas negali patikrinti, ar, tarkime, vaikas buvo vedamas pas psichologą, stomatologą ar kitą gydytoją, o už plano nevykdymą jokių sankcijų nėra. Vyšnia ant torto gali būti tai, kad Vaiko teisių tarnyba mokyklos darbuotojams gali pasakyti, kad jūs per mažai kalbėjotės su vaiko tėvais, tai čia kaip ir jūsų kaltė. Viskas, byla baigta. Lietuvoje net smurtavimas prieš mažametį gali tęstis ilgai: juk vaikui nupirkti batukai, namuose yra kruopų, o patėvis negeria jau savaitę, ko čia keliate skandalą?

Manau, kad jau metas ryžtingai iškelti klausimą ir nuspręsti, kas mums svarbiau: tinkama vaiko raida ar tai, kad jis liktų šeimoje, kuri nesugeba juo pasirūpinti? Ar geriau augti nepriežiūroje, ar pas globėjus, kurie užtikrina saugią, gražią ir aprūpintą vaikystę? Mano požiūriu, čia net nėra kažkas, dėl ko turėtume diskutuoti. Jei norime ugdyti saugią, sąmoningą visuomenę, privalome keisti požiūrį, kad vaikui gerai tik šeimoje. O jei pritariame šiam teiginiui, kodėl tuomet paskui stebimės siaubingais mergaitės iš Raseinių sužalojimais?

Daugybė kitų valstybių laikosi visai kitokio požiūrio: nutikus nemaloniai situacijai šeimoje, vaikas atiduodamas į neutralią šeimą. Įvykis ištiriamas ir tuomet jau vaiko apgyvendinimo dilema sprendžiama toliau, tačiau tikrai nelaukiama pusės metų ar metų, kad vaikas būtų paimtas iš ten, kur jam nesaugu, nes kiekviena diena tokioje šeimoje yra rizika mažamečiui.

Vieną dalyką per savo netrumpą gyvenimą tikrai žinau: rūpintis vaikais kaip politikui yra labai nedėkinga pozicija. Kai kurie kolegos sukioja pirštu prie smilkinio, sakydami, kad vaikai balsuoti juk negali, tai kam tas vargas? Verčiau imkimės tų sferų, kurios padės reklamuotis ir pritrauks spaudos dėmesio. Girdint tokius gerųjų žmonių patarimus man tikrai darosi gėda. Kas tuomet turi rūpintis vaikais, jų teisėmis ir tuo, kad nebeįvyktų tokių dalykų, kaip ką tik įvyko Raseiniuose ar Šiauliuose?

Anksčiau, prieš keletą metų, Vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo pavaldi savivaldybėms, tačiau buvo priimtas sprendimas ją centralizuoti, tikintis, kad pavyks optimizuoti pagalbos vaikams procesą. Vis dėlto, kaip minėjau anksčiau, dar kartą buvo įsitikinta, kad esmė ne sistema, o žmonės: jauni, ambicingi specialistai greitai išėdami iš tarnybos ir tai nėra vien mažo atlyginimo klausimas. Iniciatyva tarnyboje nevertinama, nes senieji darbuotojai įpratę kitaip: siųsti raštus ir viskas. Kaip tai pakeisti? Šiandien atsakymo neturiu, tačiau stengsiuosi jo ir toliau ieškoti.

Noriu pasidžiaugti mūsų mokyklomis, jų bendruomenėmis ir tuo, kokie atsidavę specialistai ten dirba. Mokyklos yra 100 procentų orientuotos į vaiko gerovę ir stengiasi padėti kiekviename žingsnyje. Ten dirbantys darbuotojai daro viską, kad kritinėje situacijoje mažamečiui būtų suteikta tinkama pagalba. Ir jiems nereikia šimto raštų, kad iš tiesų saugotų vaikus.

Kad ir kaip ten būtų, švietimo sistema šiandien jaučiasi vieniša, o vaiko teisių specialistai turi pagaliau suprasti, kad jie atsakingi ne už raštus ir kaltinimus mokyklos darbuotojams, o už vaiko teises. Kai į juos kreipiamasi, jų tikrai reikia, o besikreipiantys privalo gauti realią pagalbą, bet ne dar vieną raštą. Tik taip mes išgelbėsime kenčiančius mūsų šalies vaikus.