Liudas Mažylis. Apmąstant Europos ateitį

Europos diena – tai ne tik šventė, bet ir priminimas apie nuolatinius Europos Sąjungos iššūkius ir galimybes. Kasmet gegužės 9-ąją minima Europos diena yra skirta istorinės 1950 m. Šumano deklaracijos metinėms paminėti. Tačiau minint šią europiečius vienijančią šventę, reikia pripažinti, kad Europos Sąjungos raida nebuvo tokia jau paprasta. Štai ir 2019–2024 metų kadencijoje iškilo neeilinio sunkumo iššūkių. Pradedant nuo „Brexito“ sutarties derybų, po to – bandant suvaldyti „Covid-19“ pandemiją bei aktyviai remiant Ukrainą prasidėjus Rusijos invazijai. Visgi tai tik dalis išbandymų: iškilo migracijos, energetinių, klimato ir kitų iššūkių suvaldymas. ES įrodė, kad yra pajėgi prisiimti lyderystę. O apmąstydami praeitį privalome žvelgti į ateitį.

Pirmasis kadencijos precedento neturintis iššūkis buvo Jungtinės Karalystės (JK) išstojimas iš Europos Sąjungos (ES). Politinė įtampa tarp ES ir JK buvo aukščiausio lygmens. O buvo tik du galimi britų išstojimo scenarijai: susitarus su ES arba be susitarimo. Žinoma, pats didžiausias iššūkis buvo prekyba. Šiame visame išstojimo procese Europos Parlamente atlikome svarbų vaidmenį formuojant ES poziciją „Brexito“ atžvilgiu užtikrinant, kad per visą derybų procesą būtų apsaugoti ES piliečių ir valstybių narių interesai. Iš esmės, Europos Parlamentas ėmėsi iniciatyvos sudaryti ekonominę partnerystę su Jungtine Karalyste, pagal kurią pastaroji privalėtų laikytis ES taisyklių tokiose srityse kaip aplinkosauga, konkurencija ar darbo standartai. Nors derybų procesas nebuvo lengvas, tačiau išstojimo susitarimą JK ratifikavo 2020 m. sausio 23 d., o ES – sausio 30 d. Šios nelengvos „skyrybos“ – pamoka ateičiai. „Brexit“ išstojimo procesas pabrėžė ES valstybių narių solidarumo svarbą. Per visas derybas ES išliko vieninga dėl požiūrio į „Brexitą“, o valstybės narės palaikė Europos Komisijos poziciją. Šis solidarumas padėjo sustiprinti ES derybinę poziciją ir apsaugoti jos interesus.

Kitas esminis iššūkis, kuris sudrebino ne tik Europą, bet ir pasaulį – „Covid-19“ pandemija. Ekonominės veiklos sustabdymas ir perkrautos sveikatos sistemos neigiamai paveikė absoliučiai visas ES nares. Dėl to ES teikė daug dėmesio ekonomikos atkūrimo priemonėms. Pavyzdžiui, 2020 m. ES susitarė dėl naujos kartos ekonomikos atkūrimo plano „NextGenerationEU“ bei ilgalaikio ES biudžeto, kurių bendra vertė – 1,8 trilijono eurų septynerių metų laikotarpiui. Prioritetas buvo padėti valstybėms narėms atsigauti po pandemijos ekonominio poveikio. Na ir bendrai lėšos buvo orientuotos remti pagal tokias politikos sritis kaip moksliniai tyrimai ir inovacijos bei tokioms sveikatos programoms kaip „EU4Health“. Šiandien galima teigti, kad „Covid-19“ pandemija radikaliai transformavo Bendrijos požiūrį į visuomenės sveikatos politiką, jai atsiduriant dėmesio centre. Jau 2020 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamente patvirtinome rezoliuciją dėl Europos sveikatos sąjungos. Ši rezoliucija buvo pirmasis svarbus Parlamento pareiškimas dėl būtinybės steigti sveikatos sąjungą. Joje buvo raginama ES lygmeniu laikytis visapusiško požiūrio į visuomenės sveikatą, įskaitant ES kompetencijos stiprinimą, koordinavimo gerinimą ir finansavimo didinimą. Tikiu, kad Europos sveikatos sąjungos kūrimui yra privalu daug aiškiau įsipareigoti. Vis dar egzistuoja 27 skirtingos sveikatos sistemos. Pavyzdžiui, svarbu paminėti, kad vienintelėje Lietuvoje yra įdiegta profilaktinė hepatito C programa. Tačiau negalima paneigti, kad egzistuoja aiški atskirtis tarp Europos rytuose ir vakaruose, pavyzdžiui, gydant vėžį ir lėtines ligas. Manau, kad Europoje galime ir privalome skirti sveikatos temoms daugiau dėmesio.

Revizionistinių valstybių keliamos hibridinės grėsmės išliko kitu svarbiu ES darbotvarkės klausimu, kuris neabejotinai išliks aktualus ir ateityje. 2021 metais Lietuva padarė drąsų žingsnį atidarydama taivaniečių atstovybę Vilniuje, o Kinija dėl to ėmėsi diplomatinio protesto veiksmų bei ekonominio spaudimo. Tai buvo ataka prieš visą ES! Dėl šių vienašališkų Kinijos veiksmų esu kreipęsis raštu į Europos Komisiją, ragindamas pateikti pasiūlymus, skirtus kovoti su trečiųjų valstybių ekonomine prievarta. Nors Kovos su prievarta priemonė (angl. Anti-Coercion Instrument) Europos Parlamente buvo priimta tik 2023 m. spalio 3 d., galima sakyti, kad tai tampa esminiu atgrasymo instrumentu prieš trečiąsias valstybes nuo ketinimų išnaudoti savo ekonominę įtaką siekiant paveikti politinius sprendimus valstybėse narėse. Ši priemonė leis Komisijai siūlyti prekybos prekėmis ir paslaugomis, intelektinės nuosavybės teisių ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimus bei reikalauti ir reparacijų. Tad ES vidaus rinka tampa atsparesnė ir geriau pasiruošusi atlaikyti išorės spaudimą.

Svarbu paminėti ir migracijos iššūkius bei sienų apsaugą. 2021 m. Baltarusijos režimas sąmoningai suorganizavo migracijos krizę, pasitelkdamas migrantus ir pabėgėlius politiniam spaudimui daryti. ES reagavo taikydama daugialypį požiūrį, kuriuo siekė spręsti humanitarinę krizę, apsaugoti savo sienas ir patraukti Baltarusijos režimą atsakomybėn. Europos Parlamente išreiškėme solidarumą su nuo krizės nukentėjusiomis valstybėmis narėmis, pavyzdžiui, Lenkija ir Lietuva, bei aktyviai raginome Komisiją suteikti valstybėms narėms būtiną finansinę ir logistinę paramą. Ateityje dar laukia dideli iššūkiai, siekiant rasti pusiausvyrą tarp solidarumo ir atsakomybės bei kovos su neteisėta migracija.

Kitas vienas iš svarbiausių, mano nuomone, autonominės Europos tikslų – energetinė nepriklausomybė nuo iškastinio kuro iš Rusijos. Vienas iš pirmųjų žingsnių buvo Europos Komisijos pasiūlytas planas „REPowerEU“, skirtas palengvinti iškastinio kuro importo diversifikavimą, paspartinti švarios energijos naudojimą ir sustiprinti ES atsparumą bei strateginį savarankiškumą. Per ilgai Rusijai buvo leista gamtinėmis dujomis ir nafta šantažuoti Europą. Nuo pat Europos Parlamento kadencijos pradžios pasisakiau dėl visiško anglies, naftos ir dujų embargo. Juk tai buvo akivaizdžiai „tiksinti bomba“ ir Kremliaus poveikio įrankis, skirtas stabdyti ES gebėjimą savarankiškai apsirūpinti energijos šaltiniais. Galima pasidžiaugti, kad per šią kadenciją Europa jau tapo laisva nuo „Nord Stream 1“ dujotiekio, o „Nord Stream 2“ taip ir nebuvo niekada pradėtas eksploatuoti. Taip pat ES paskelbus šeštąjį sankcijų paketą 2022 m. birželio mėnesį, jame buvo įtrauktas Rusijos naftos importo į ES embargas. Kremlius ne vieną dešimtmetį skelbė, kad Europa pražus be rusiškos naftos ir dujų, tačiau realybė visai kitokia. ES sugebėjo nesunkiai užsitikrinti naftos importą iš Artimųjų Rytų, Norvegijos. Toks sprendimas diversifikuoti energetinius išteklius yra naudingas siekiant užsitikrinti ne tik stipresnius prekybinius, bet ir politinius ryšius su strateginiais parteriais. Visgi, reikia pripažinti, kad dar išlieka, nors ir nebe tokie dideli, rusiškų dujų ir naftos srautai Europoje. Todėl šis klausimas apie absoliutų tarp visų ES narių rusiškos energijos embargą ir toliau privalo būti keliamas ES institucijose.

Na ir žinoma, ES plėtra išlieka neatsiejamu Europos ateities klausimu. Ukraina privalo tapti visaverte ES nare. Nors Rusijos karinė agresija Ukrainoje apsunkina integracijos į Bendriją procesą, tačiau Ukraina iš tiesų per pastaruosius metus sugebėjo smarkiai pasistūmėti vykdydama esmines reformas. Verta paminėti, kad ir ES yra mobilizavusi precedento neturinčią finansinę ir karinę paramą Ukrainai. Ši parama yra labai svarbi siekiant padėti Ukrainai apsiginti nuo Rusijos agresijos ir atstatyti šalį po karo. Tačiau akivaizdu, jog Ukrainai reikia daugiau karinės ir finansinė paramos, kad tai turėtų reikšmingos įtakos karo lauke. Kitos Rytų Partnerystės šalys bei Vakarų Balkanai taip pat privalės gauti aiškesnius signalus dėl narystės bei naujas inciatyvas iš ES institucijų, taip skatinant jas siekti įgyvendinti Asociacijos sutarties tikslus. Žinoma, visi šie darbai jau iš karto laukia po naujų 2024 m. Europos Parlamento rinkimų, nuo kurių rezultato labai priklausys tolesnė ES veiksena.