Liudas Mažylis. Lukašenkos represijos prieš Katalikų Bažnyčią ir kitas konfesijas Baltarusijoje

Per pastaruosius metus Baltarusijos režimas įrodė, jog nė viena visuomenės grupė šalyje nėra saugi: įkalinami Nobelio premijos laureatai, žmogaus teisių aktyvistai, žurnalistai ir net nepilnamečiai. Aliaksandras Lukašenka užsimojo kovoti ir prieš Baltarusijos katalikų bendruomenę, kuri per 2020 m. protestus aktyviai kritikavo amoralų režimo ir galios struktūrų elgesį. Katalikų bendruomenės parapijos, dvasininkai ir su Bažnyčia susijusios organizacijos atsidūrė išskirtiniame režimo represijų taikinyje. Todėl A. Lukašenkai vykdant nuolatinę kovą prieš religines organizacijas bei katalikus, kyla klausimas: ar reakcija iš tarptautinės bendruomenės yra pakankama?

Jau nuo 2020 m., prasidėjus protestams prieš autoritarinį A. Lukašenkos režimą, Baltarusijos katalikai vieningai pasisakė už sąžiningus ir demokratinius rinkimus. Tačiau dar iki prezidentinių rinkimų režimo valdomos galios struktūros persekiojo asmenis, įskaitant ir dvasininkus, kurie reiškė viešą nepritarimą A. Lukašenkos vykdomai autoritarinei politikai. Katalikai mobilizavosi į moralinio bei bažnytinio mokymo pagrindais pagrįstus protestus, siekiant priminti, kad manipuliavimas žmonių balsais, net jei tai daroma verčiant valdžiai, yra sunki nuodėmė. Šią kampaniją palaikė nemaža dalis Baltarusijos katalikų parapijų kunigų.

Minsko režimo atsakas į tai niekuo nesiskyrė nuo Rusijos ar Kinijos, kurios taip pat sistemingai pažeidinėja tikinčiųjų teises. Visų pirma, nemaža dalis katalikų patyrė politiškai motyvuotus kalinimus, kankinimus ir nežmonišką elgesį. Buvęs arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius buvo apkaltintas esąs užsienio agentu, uždraudžiant jam įvažiuoti į Baltarusijos teritoriją. Kartu buvo mestas šešėlis ir ant Romos Katalikų Bažnyčios, neva bandančios politikuoti, ją prilyginant ekstremistų organizacijai. Fiksuotas ne vienas atvejis, kai tikintieji buvo apkaltinti ekstremizmu dalyvaujant katalikiškų organizacijų veiklose, pavyzdžiui, tokių kaip „Caritas“.

Visas šis režimo puolimas primena Sovietų Sąjungą, kur buvo vykdomos koordinuotos represijos prieš tikinčiuosius. Nurimus protestams bei A. Lukašenkai uzurpavus prezidento postą, tikinčiųjų teisės išlieka, kiek tik įmanoma, suvaržytos, o atrandama ir naujų būdų jas dar labiau paminti. Pavyzdžiui, valstybės institucijos be bendruomenės sutikimo pakeitė Minsko Raudonosios bažnyčios spyną, neįleidžiant tikinčiųjų į vidų. Tikėtina, kad galios struktūros ėmėsi tokių veiksmų, nes katalikų bažnyčios teikė prieglobstį režimo persekiojamiems žmonėms. Tačiau verta paminėti, kad A. Lukašenka ėmėsi priešiškų veiksmų Baltarusijos Romos katalikų bendruomenės atžvilgiu dar ir prieš 2020 m. prezidentinius rinkimus. Iš katalikų buvo atimtos sekmadienio mišių transliacijos iš Romos katalikų arkikatedros. Oficialiai teigiama, kad Baltarusijos nacionalinis radijas transliacijas nutraukė dėl techninių priežasčių. Tačiau toks žingsnis panašesnis į įbauginimo akciją prieš Romos Katalikų Bažnyčią.

Romos Katalikų Bažnyčiai šalyje priklauso keturios vyskupijos, šešios mokyklos, 11 misijų, devyni vienuolynai ir 499 bendruomenės. Iš viso katalikai sudaro apie 7–8 proc. Baltarusijos gyventojų, todėl represijos prieš juos yra tiesioginis priešiškas žingsnis prieš visą pasaulinę katalikų bendruomenę.

Vatikanas, žinoma, neliko abejingas vykdomam tyčiniam katalikų persekiojimui, o Popiežius Pranciškus 2020 m. pareiškė, kad smurtas ir agresija Baltarusijoje privalo liautis. 2020 m. pabaigoje Popiežius Pranciškus išsiuntė specialųjį pasiuntinį susitikti su A. Lukašenka, taip bandydamas užmegzti dialogą dėl arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus įleidimo į Baltarusiją. Tačiau panašu, jog katalikų situacija šalyje vis dar nepasikeitė.

Kita vertus, nuo diplomatinių bandymų kalbėtis su A. Lukašenka praėjo jau daugiau negu dveji metai, todėl baltarusių opozicija nevengia pareikšti viešos kritikos Vatikano pasyvumui. Pagrindinė kritika yra pačiam reakcijos trūkumui dėl baltarusių politinių kalinių, tarp kurių nemažai ir katalikų. Vatikanas atrodo suvaržytas naudotis turimais diplomatiniais kanalais. Nors reikia prisiminti, kad Vatikanas turi ambasadorių Baltarusijoje, kroatų kilmės arkivyskupą Antę Josičių. Tačiau diplomatinė atstovybė vengia viešų pareiškimų dėl sulaikytų kunigų ar tikinčiųjų.

Tačiau bendrai vertinant, tarptautinės bendruomenės dėmesys politinių kalinių klausimu Baltarusijoje išlieka nepakitęs. Europos Parlamentas sistemiškai bando spręsti žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje klausimus. Dėl represijų prieš tikinčiuosius Europos Parlamentas 2023 m. kovo 13 d. balsavo už rezoliuciją dėl represijų prieš Baltarusijos žmones. Viena iš rezoliucijos temų – religijos ir tikėjimo laisvės ribojimai, konkrečiai įvardijant Romos, graikų katalikų, stačiatikių kunigus, patyrusius įvairių formų spaudimą – nuo baudų iki ilgų įkalinimo bausmių.

Vis tik akivaizdu, kad humanitarinės pagalbos ir sankcijų temos privalo išlikti vienodai svarbios tarp Europos Sąjungos institucijų. O A. Lukašenka bijo, kad baltarusiai, įskaitant ir tikinčuosius, vėl gali bet kada mobilizuotis bei pradėti naujus protestus, tiesiogiai sukeldami egzistencinę grėsmę Minsko režimui. Tebevykstant agresyviam Rusijos karui Ukrainoje, tokia galimybė išlieka.