Liudas Mažylis. Naujas ES plėtros politikos etapas – išbandymas kandidatėms ir narėms

Gruodžio 14 d. priimtą Europos Vadovų Tarybos sprendimą dėl tolimesnės ES plėtros krypties neabejotinai galima laikyti kaip strateginę investiciją į Europos taiką ir saugumą. Akivaizdu, kad pasikeitusios geopolitinės aplinkybės bei įtempta saugumo situacija Europoje pareikalavo naujo proveržio ES plėtros politikoje. Proveržis įvyko – Ukraina ir Moldova oficialiai buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės bendrijoje. Tačiau tikrasis išbandymas dar priešakyje, kadangi tiek būsimos valstybės narės, tiek ir ES lygiagrečiai privalės įgyvendinti reformas bei politinius įsipareigojimus.

Vadovų Tarybos sprendimą pradėti stojimo derybas su Ukraina ir Moldova galima laikyti reikalingu istoriniu žingsniu Europai, kadangi paskutinė ES narė Kroatija buvo priimta prieš dešimt metų. Bendrijoje vis dažniau tarp institucijų buvo girdima apie „plėtros nuovargį“. Svarbu paminėti ir tai, kad Sakartvelui buvo suteiktas šalies kandidatės statusas, kaip paskatinimas imtis svarbių šalyje reformų pagal Europos Komisijos išdėstytus reikalavimus. Kitas labai svarbus momentas – gruodžio 14 d. Vadovų Taryba priminė, kad Bosnija ir Hercegovina bei Šiaurės Makedonija nėra pamirštos ir išlieka ES plėtros darbotvarkėje. Susitikimo išvadose paminėta, kad pradėti stojimo derybas šioms šalims bus galima tuomet, kai jos įgyvendins numatytus narystės kriterijus. Pavyzdžiui, konstitucines reformas. Taip pat buvo sutelktas dėmesys ir į Vakarų Balkanus, primenant ES įsipareigojimą padėti siekti šių šalių narystės bendrijoje. Kaip skatinamąją priemonę siekti reformų, Komisija dar lapkričio 8 d. pristatė naująjį 6 mlrd. eurų dotacijų ir paskolų augimo planą, skirtą paspartinti ekonominę integraciją su ES. Žinutė iš ES lyderių šalims, norinčioms tapti ES narėmis, buvo pasiųsta pozityvi, tačiau stojimo pagreitis priklausys nuo pačių valstybių ir jų daromos pažangos.

Šalių kandidačių stojimo į ES procesas grindžiamas įgyvendintomis reformomis. Procesas nėra lengvas ir jis užtrunka ne vienerius metus, kol šalys kandidatės atitinka esmines sąlygas pagal Kopenhagos kriterijus. Šie kriterijai iš esmės apibrėžia pagrindinius ES principus, tokius kaip teisinė valstybė, ekonomika, demokratinių institucijų veikimas bei užsienio politika. Europos Komisija šių metų lapkritį paskelbė plėtros dokumentų rinkinį, kuriame išsamiai įvertinta dabartinė šalių, norinčių tapti ES narėmis, pažanga.

Kalbant apie Ukrainą ir Moldovą, ES institucijos savo sprendimus pagrindė atsižvelgdamos į geopolitines aplinkybes, todėl tai sutrumpino įprastą stojimo procedūrų laiką. Bet kuriuo atveju, Ukraina įrodė, kad net ir karo metu gali ir sugeba padaryti pažangą derindama savo teisės aktus su ES acquis. Ukraina padarė didelę pažangą įgyvendinant septynis Europos Komisijos nurodytus žingsnius dėl Ukrainos narystės ES. Jie susiję su teisės viršenybe, kova su korupcija ir deoligarchizacija. Taip pat Komisija paskelbė, kad ir Moldova padarė svarbų progresą sėkmingai įgyvendindama devynis etapus nurodytus Komisijos nuomonėje dėl Moldovos narystės ES.

Žinoma, Europos Parlamentas taip pat atliko kritinę funkciją teikiant rekomendacijas ES dėl plėtros. Dar 2022 m. lapkritį balsavau dėl naujos ES plėtros strategijos, kurioje aiškiai išsakėme, kad valstybės narės privalo vykdyti ES įsipareigojimus Vakarų Balkanų ir Rytų partnerystės šalims ir užtikrinti, kad šalims kandidatėms nebūtų siūlomos alternatyvos vietoj visateisės ES narystės. Taip užtikrinama, kad ES plėtra toliau išliks svarbiausiu užsienio politikos įrankiu. Dabartiniame kontekste tai svarbu, nes su Ukraina ir Moldova jau prasidės derybos dėl narystės ES, todėl yra reikalingas aiškus planas su konkrečiais terminais. Nors ir dažnai iš ES institucijų pasigirsta, kad stojimo derybos turėtų būti baigtos iki 2030 m., tai – labai tolima data. ES kartu su valstybėmis narėmis privalo užtikrinti, jog stojimo procesas toliau sparčiai judėtų į priekį, o šalys pažangą darančios kandidatės būtų paskatintos naujomis inciatyvomis, susijusiomis su bendros rinkos privalumais. Dar prieš įvykstant Vadovų Tarybos posėdžiui, gruodžio 13 d., Europos Parlamente balsuojant dėl Kopenhagos kriterijų 30-mečio rezoliucijos pabrėžėme, kad ES turėtų nustatyti aiškius terminus, per kuriuos šalys kandidatės iki šio dešimtmečio pabaigos turėtų užbaigti stojimo į ES derybas. O ES šalys kandidatės privalo laikytis Kopenhagos kriterijų, siekiant užtikrinti nuoseklų ir ilgalaikį įsipareigojimą siekti demokratinių reformų.

Kalbant apie reformas ruošiantis ES plėtrai, tarp ES institucijų irgi atsiranda bendrinis suvokimas dėl esminių pokyčių poreikio, norint sėkmingai integruoti naujas nares. Vadovų Taryba dar gruodžio 15 d. paskelbė, kad aptars vidaus reformų klausimą, kad iki 2024 m.vasaros priimtų išvadas dėl galimų gairių. ES plėtra reikalauja rimtai persvarstyti ES integracijos spartą ir sprendimų priėmimo iššūkius. Visgi ES institucijos susiduria su sudėtinga dilema: taikyti tokias pat griežtas ar lanksčias sąlygas valstybėms kandidatėms, kurios susiduria su karu. Rusijos agresijos akivaizdoje ES privalo investuoti į plėtrą ir į tai žiūrėti kaip atgrasymo įrankį. Tiek Rytų Europoje, tiek ir Vakarų Balkanuose narystės ES siekiančios šalys turi jausti politinę ir ekonominę paramą iš bendrijos narių. Plėtra vėl sugrįžo į kontinentą, tad reikia ruoštis.