Liudas Mažylis. (Ne)išmoktos Europos pamokos

Jau nuo pat 2022 m. vasario, kai prasidėjo rusų karinė invazija į Ukrainą, ES lyderiai labai aiškiai deklaravo, jog ukrainiečiai kaunasi ir žūsta gindami mus, Europos laisvę. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad toks herojiškas naratyvas suvienijo ir sutelkė Europą bendram tikslui – Ukrainos pergalei. Visgi, stringanti karinė parama Ukrainai, susijusi su lėtais Europos pramonės gamybos tempais, kelia rimtą nerimą ne tik dėl Ukrainos pergalės, bet dar ir dėl pačios bendrijos gebėjimo apsiginti. Strateginiame lygmenyje ES institucijos iš tiesų priėmė neregėtą kiekį naujų iniciatyvų ir instrumentų, skirtų tiek Ukrainos gynybai, tiek Europos saugumo situacijos sustiprinimui. Tačiau reikia pripažinti, kad po Antrojo pasaulinio karo Europos gynybos architektūra, kuri buvo paremta JAV saugumo garantijomis, nebėra savaime suprantama. O geopolitiniai aljansai, kurie praeityje atrodė labai aiškūs, šiandien tampa vis sunkiau nuspėjami.

Bandant įvertinti dabartinę saugumo situaciją objektyviai, reikia suvokti, kad Ukrainoje jau prasideda tretieji Rusijos plataus masto invazijos metai. Šalis kasdien patiria raketų atakas prieš savo miestus, o rytuose okupantai ne tik sėkmingai laiko užimtas pozicijas, bet ir vėl bando kontratakuoti. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas ukrainiečių kariai po ilgos apgulties turėjo pasitraukti iš Avdijivkos miesto, esančio Rytų Ukrainoje. O fronte vis labiau masiškai trūksta amunicijos bei Ukrainos karinėms pajėgoms tampa vis sunkiau išlaikyti turimas pozicijas. Todėl galima pastebėti, jog Vakaruose jau nebeliko ne tik perdėto optimizmo, koks buvo karo pradžioje, bet, galima sakyti, neliko ir politinės inercijos. Kitaip tariant, sprendimų priėmimo tempai sulėtėjo.

O dar ir laikinai strigo finansinė ir karinė parama Ukrainai. Kita vertus, buvo tik laiko klausimas, kada ES narės ras kompromisą dėl 50 mlrd. eurų makrofinansinės paramos paketo Ukrainai. 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryboje pavyko susitarti dėl ilgalaikės paramos, tačiau daug sunkiau ir vėliau nei tikėtasi. O pavienės ES narės, pavyzdžiui, Prancūzija, dar praeitą savaitę pasirašė saugumo paktą su Ukraina ir pažadėjo skirti iki 3 mlrd. eurų papildomos karinės pagalbos. Tačiau, reikia pripažinti, Europa bando skubiai didinti karinę paramą reaguodama į vis sunkiau nuspėjamą JAV politinę situaciją.

Nuo 2023 m. rudens JAV įstrigo kritinės reikšmės 60 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Ukrainai. Tokia situacija susiklostė dėl politinių nesutarimų, paliečiančių JAV nacionalinio saugumo finansavimą. Žinoma, JAV artėja prezidento rinkimai, todėl panašu, kad rinkiminis laikotarpis dar labiau apsunkins sprendimų priėmimą. Tačiau, šiek tiek ironizuojant, galima tik spėlioti, ar greitas ar partijų sutarimas dėl paramos Ukrainai, Izraeliui ir Taivanui bei sutarimas dėl sienos su Meksika apsaugos atitiktų amerikietišką demokratijos kultūrą, kad visi klausimai būtų išspręsti dar likus 6 mėnesiams iki rinkimų? Greičiausiai ne. Visgi ekspertai teigia, kad galutinis susitarimas jau arti, kadangi įstatymo projektas buvo patvirtintas Senate, o dabar likęs pritarimas Atstovų rūmuose. Nors ten taip pat yra nei kiek ne mažesnis susipriešinimas.

Europos gynybos pramonės pasirengimas karui su Ukraina dar tik įsivažiuoja. Nors žemyno gynybos pramonė padidino šaudmenų gamybos pajėgumus net 40 proc., ES tikslas iki 2024 m. kovo pagaminti ir perduoti Ukrainai 1 mln. artilerijos sviedinių nebus įvykdytas. Dabar karo ekspertai ir net šalių lyderiai dalijasi prognozėmis, kad Rusija savo karinius pajėgumus gali atkurti greičiau negu iki 2030 m., galimai tam, kad pradėtų karą prieš NATO šalis. Ar reikėtų rimtai reaguoti į vieno iš buvusių ir dabar vėl bandančio tapti JAV prezidentu D. Trumpo kalbas, kad Vašingtonas negintų tų šalių, kurios nemoka pakankamai už savo saugumą? Galbūt. Bet Europai ruoštis reikia.

2024 m. vasario 16–18 d. Miuncheno saugumo konferencijoje ES bei sąjungininkės patikino, kad Ukraina ir toliau ilguoju laiku bus remiama šaudmenimis ir artilerija, tačiau tam, kad Ukraina galėtų karo lauke padaryti reikšmingą kontrataką, būtina teikti daug daugiau artilerijos. Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis vasario 19 d. konferencijoje paragino valstybes nares įsigyti šaudmenų Ukrainai už bloko ribų. Visgi svarbu, kad šaudmenų pirkimas iš trečiųjų šalių netaptų ilgalaike strategija. Reikia, kad Europos gynybos pramonė galėtų augti bei sulaukti investicijų iš bendrijos narių.

Dar 2023 m. liepos 13 d. Europos Parlamente balsavome už teisėkūros rezoliuciją dėl reglamento, kuriame nustatomas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas. Šiuo aktu siekėme paspartinti šaudmenų ir raketų tiekimą Ukrainai ir padėti valstybėms narėms papildyti savo arsenalus. Buvo numatytas 500 mln. eurų finansavimas, siekiant padidinti ES gamybos pajėgumus, kad būtų išspręstas dabartinis gynybos produktų, ypač artilerijos šaudmenų, raketų ir jų komponentų trūkumas. Bendrai, tiek Europos Komisija, Vadovų Taryba, Europos Parlamentas bei kitos institucijos veikia Europos gynybos stiprinimo bei atsparumo srityje.

Dėl to pastaruoju metu ir kyla daugiau klausimų, ar ES institucijoms nereiktų daugiau centralizacijos ir bendrai daugiau koordinuoto veikimo, siekiant sustiprinti bendrijos gynybinius pajėgumus. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen Miuncheno saugumo konferencijos metu užsiminė, kad po 2024 m. liepą vyksiančių naujų ES rinkimų galimai būtų sukurta nauja ES gynybos komisaro pozicija. Toks sprendimas galbūt iš tiesų leistų labiau konsoliduoti bendrijos gynybos strategijos klausimus bei padėtų institucijomis veikti efektyviau. ES institucijos yra pasidalinusios gynybos ir saugumo kompetencijomis. Tarkim, už Bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP) yra atsakingas Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis. BSGP apima karinių ar civilinių misijų dislokavimą siekiant išsaugoti taiką, užkirsti kelią konfliktams ir stiprinti tarptautinį saugumą.

Europos Komisija turi Gynybos pramonės ir kosmoso generalinį direktoratą (DEFIS), kuris atsakingas už Europos gynybos fondo įgyvendinimą, gynybos rinkos konkurencingumą, karinį mobilumą bei bendrai gynybos pramonės ir kosmoso sektorių. Europos Parlamentas irgi aktyviai prisideda prie ES saugumo ir gynybos politikos formavimo.

Tačiau esminis klausimas vis dar išlieka: ar Europa, matydama, kas vyksta Ukrainoje, ruošiasi pakankamai? Ar Rusijos agresija Ukrainoje išmokė ko nors Europą? Naujai priimtų sankcijų tempai Rusijai juk irgi sulėtėjo. Nors, kita vertus, akivaizdu, kad ne paketų skaičius, o sankcijų efektyvumo klausimas, kurį dabar ir mes Europos Parlamente nuolatos eskaluojame, yra svarbiausias. Naujasis 13-asis sankcijų paketas, kuris artimiausiu metu turėtų būti patvirtintas Taryboje, irgi nepanašu, kad suduos kokių nors esminių smūgių Kremliaus karo mašinai. Bus taikoma daugiau individualių sankcijų bei uždrausta ES juridiniams objektams prekiauti su keliomis Kinijos, Turkijos, Indijos ir Serbijos įmonėmis. Tačiau jokių naujų sektorinių sankcijų ar su jų apeidinėjimu siejamų instrumentų nebus pritaikyta.

Apie naftą ir dujas net nėra ką ir kalbėti, nes apie tai jau dvejus metus kalbama. Reikia pripažinti, kad judama, bet per lėtai. O juk Rusiją ir jos gebėjimą kariauti galima susilpninti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, mokslinis bendradarbiavimas tarp Europos ir Rusijos mokslininkų taip pat vis dar nėra sankcionuotas.