Liudas Mažylis. Trėmimai kaip neišvengiama Rusijos politikos dalis

Pastarosios savaitės parodė, jog vieningas Europos ir jos Vakarų partnerių palaikymas Ukrainai davė realių rezultatų karo lauke. Po truputį, tačiau ryžtingai susigrąžinant okupuotas teritorijas Ukrainoje, aiškėja ir daugiau Rusijos Federacijos nusikaltimų prieš žmogiškumą. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras (OHCHR) bei kitos tarptautinės agentūros turi neginčijamų įrodymų, jog Rusijos karinės pajėgos vykdo žmonių „filtravimo“ operacijas. Jų metu civiliai ir vaikai okupuotose teritorijose per prievartą yra tremiami į Rusijos gilumą.

Tai – rusų tautai įprasta politinė „tradicija“, atsekama dar nuo Rusijos imperijos laikų, „rusiškojo pasaulio“ statymo mitas, kuris Sovietų Sąjungoje 1930–1952 m. virto masinėmis tautų deportacijomis. 2022-aisiais įvykiai vėl kartojasi Ukrainoje. Tiesa, istorija byloja, kad priverstinė rusifikacija būdavo pasmerkta žlugti, todėl, tikime, neišvengiamai žlugs ir vėl.

Rugsėjo 15 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisių pažeidimų, susijusių su priverstine Ukrainos civilių gyventojų deportacija į Rusiją ir priverstiniu Ukrainos vaikų įvaikinimu Rusijoje. Rezoliucijoje raginame Rusiją laikytis savo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę ir nedelsiant nutraukti Ukrainos civilių gyventojų priverstinį deportavimą ir perkėlimą į Rusiją bei Rusijos okupuotas teritorijas.

Nuo Rusijos inicijuoto karo Ukrainoje pradžios dešimtys tūkstančių vaikų buvo pagrobti ir prievarta įvaikinti. Rusijos valdžia apklausė, sulaikė ir priverstinai deportavo nuo 900 tūkst. iki 1,6 mln. ukrainiečių, o vien tik liepos mėn. daugiau nei 1800 vaikų iš okupuotų Ukrainos teritorijų buvo perkelti į Rusiją. Todėl kartu su kolegomis reikalaujame nutraukti bet kokį priverstinį vaikų perdavimą, taip pat bet kokį tarptautinį vaikų, perkeltų iš už tarptautiniu mastu pripažintų Ukrainos sienų, įvaikinimą. Už tokią tiesioginę neteisėtą vaikų grobimo ir deportavimo operaciją atsakingi asmenys privalo būti patraukti atsakomybėn. Todėl aukšto lygio sankcijų koordinavimas tarp ES ir G7 šalių bei kitų demokratinių valstybių yra privalomas, norint smogti Rusijai dar stipriau.

JAV, reaguodama į Rusijos žmonių grobimus ir kitus nusikaltimus, rugsėjo 15 d. įtraukė 22 naujus individus ir kelis juridinius asmenis į sankcijų sąrašą. Asmenys, tiesiogiai atsakingi už vaikų grobimą, deportaciją ir įvaikinimą, tokie kaip Rusijos vaiko teisių komisarė Marija Lvova-Belova, buvo įtraukti į naujausią sankcijų sąrašą. M. Lvova-Belova konkrečiai atsakinga už priverstinį ukrainiečių vaikų įvaikinimą į rusų šeimas, vadinamąjį ukrainiečių vaikų „patriotinį auklėjimą“. Taip pat ši Kremliaus veikėja atsakinga ir už įstatymų pakeitimus, siekiant paspartinti Rusijos Federacijos pilietybės suteikimą Ukrainos vaikams, ir tyčinį ukrainiečių vaikų išvežimą iš Ukrainos. Europos Sąjunga, Jungtinė Karalystė ir Kanada dar šią vasarą įtraukė šią veikėją į sankcionuojamų asmenų sąrašą. Naujoje rezoliucijoje taip pat valstybės narės yra skatinamos prisidėti teikiant politinę, teisinę, techninę ir finansinę pagalbą atliekant tyrimą dėl Rusijos Federacijos nusikaltimų prieš Ukrainą.

Žmonių deportavimas iš Ukrainos primena, jog migracijos apisprendimo teisė yra fundamentalus žmogaus teisių principas. Todėl priverstinė deportacija pažeidžia 1949 m. Ženevos konvencijos 49 straipsnio nuostatas, kurios aiškiai nurodo, jog okupuotose teritorijose karinėms struktūroms draudžiama gyventojus masiškai perkelti arba deportuoti be jų sutikimo.

Deja, tokie neteisėti veiksmai nėra nauji, kadangi Rusijos imperija su rusifikacijos politika jau nuo XIX a. (o ir seniau) bando suniekinti nekaltas tautas. Jas tremdama, žudydama ir masiškai deportuodama žmones. Galima prisiminti Rusijos imperijos 1867 m. inicijuotą šiaurės vakarų Kaukaze (geografiškai – Sakartvelo teritorijoje) gyvenančios čerkesų genties genocidą ir trėmimus. Naikindami čerkesų tautą rusai naudojo tas pačias neteisėtas strategijas, kaip ir dabartiniame kare prieš Ukrainą: blokuodama prekybą ir laivų judėjimą Juodojoje jūroje, taip sukeldama badą. Istorikų skaičiuojama, jog apie 90 proc. čerkesų buvo ištremta, žuvo arba emigravo savu noru. Žinoma, rusai iki dabar jokio Kaukaze vykdyto genocido nepripažįsta. Sočyje rusai dar ir žiemos olimpines žaidynes 2014 m. surengė, pastatę areną ant čerkesų kapų.

Tie patys trėmimai XIX a. Rusijos imperijos buvo organizuojami katorgos forma, kurią ir įsivaizduoti mūsų kartai būtų sunku. 1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimas prieš Rusijos imperiją baigėsi sukilimo dalyvių, įskaitant dvasininkus, bajorus ir kitus aktyviai pilietinę poziciją reiškusius gyventojus, tremtimi.

O dabar, 2022-aisiais, Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose jau nuo pirmųjų karo mėnesių skubos tvarka buvo atidarytos rusakalbės mokyklos ir primesti Kremliaus propagandiniai informaciniai kanalai, įvežamos rusų kareivių šeimos. Žmonės, tiesiogiai reiškiantys paramą Ukrainai ir jos suverenitetui, yra kankinami arba ištremiami. O ar kitaip buvo sovietmečiu? Pirmos masinės ukrainiečių deportacijos prasidėjo dar 1929–1930 m., tremiant pasiturinčius valstiečius bei nelojalią sovietams inteligentiją. Dar viena trėmimų banga atėjo 1939–1940 m., o tuomet jau ne tik Vakarų Ukraina bei Vakarų Baltarusija, bet netrukus ir Baltijos šalys patyrė tokį patį skausmą. Kaip tada, taip ir dabar žmonės yra siunčiami į Sibirą, Altajaus kraštą, Vorkutą ir kitus Tolimųjų Rytų regionus. Okupuoti tautas karine jėga, primesti statytinius, suformuojant netikrą valdžią, – taip veikė ir Sovietų Sąjunga. Toks likimas buvo numatytas ir šiandieninei Ukrainai. Nuvertus Kijeve teisėtą valdžią bei pakeitus ją lojalia Kremliui marionetine, tikėtina, kad kokio nors netikro referendumo principu Ukraina būtų asimiliuota. Toks buvo pirminis Putino planas.

Dabar tai bandoma įgyvendinti kitu „patikimu“ būdu – skaldant teritoriją bei lipdant separatistinius darinius. Donecko ir Luhansko „respublikos“ juk irgi yra tik eilinės Rusijos marionetės, kurių tarptautinė bendruomenė nė nesiruošia pripažinti. Toks projektas yra natūraliai pasmerktas žlugti, o bandymai ten sufabrikuoti „rusišką pasaulį“ patiria pasipriešinimą. Jau rugsėjo mėnesį turėję įvykti referendumai Donecko ir Luhansko srityse dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos buvo atšaukti. Priežasčių tokiam fiasko daug, tačiau akivaizdu, kad sėkmingos Ukrainos pajėgų kontratakos tam turi daug įtakos. Taip pat ir pavienės rusų statytinių politinės administracijos narių žūtys rodo, jog regione vis tik nėra absoliutaus palaikymo Kremliaus politikai. O galimai dabar neliko ir noro prisijungti prie Rusijos Federacijos.

Remiantis JAV veikiančiu Karo studijų institutu, kariai iš Luhansko „respublikos“ atsisako keliauti ginti Donecko regioną: karių motyvacija žūti šiame Rusijos pradėtame kare žema. Kremliaus bandymai padengti karines netektis naujais kariais iš Luhansko – taip pat nėra sėkmingi. O karo pradžioje ir prieš tai buvo bandoma įrodyti, jog Donbaso regionas yra etniškai ir ideologiškai prorusiškas. Tačiau net ir po 8 metų okupacijos sunku būtų tai įrodyti. 2022 m. vasario pabaigoje Ukrainos gyventojų migracija buvo masinė, tačiau nepalyginamai didesnė dalis vis tik pasirinko emigruoti į Vakarus, o ne į okupuotas rytų Ukrainos teritorijas.

Žinoma, dabartiniai per prievartą sudaromi migraciniai žmonių srautai yra visapusiška Kremliaus atsakomybė. Surasti dingusius artimuosius reikės didelių pastangų ir daugybės tarnybų pagalbos. Tarptautinė humanitarinė teisė aiškiai draudžia priverstinį žmonių perkėlimą, todėl ES valstybės bendromis pastangomis turi pradėti drąsiau kalbėti apie naujas sankcijas Rusijai ir specialaus tarptautinio tribunolo steigimą karo nusikaltimams tirti.

Šių dienų fronto rezultatai suteikia vilties, jog Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje yra tik laiko klausimas, todėl, Europai ir Vakarams toliau vieningai remiant Ukrainą, tą pralaimėjimą galima priartinti dar greičiau. O rusifikacijos ideologija okupuotose valstybėse praeityje nesugebėjo ištrinti istorinės atminties – priešingai, tik sutvirtino jų norą galiausiai priešintis. „Rusų pasaulio“ vizija žlugo kartu su Rusijos imperija, vėliau – su Sovietų Sąjunga, o dabar reikia tikėtis, kad galutinai žlugs ir su Rusijos Federacija.