Kad ir kaip pasibaigtų rinkimai, koalicijos formavimas užtruks. Tarp potencialių partnerių jau dabar iškyla visokių nesutarimų. Po rinkimų reikės siūlyti šį tą konkretaus. Vien „varyti“ ant dabar valdančiųjų nebeužteks.
Gali nutikt net ir taip, kad V. Blinkevičiūtė, nusivylusi antrojo turo rezultatais ir matydama sunkaus koalicijos formavimo perspektyvą, nuspręs grįžti į Briuselį. Nepamirškim, kad Kaune nuo Vilties prezidento Stasio Lozoraičio laikų socdemai nėra laimėję nė vienos apygardos. Vilniuje irgi ne per daugiausia socdemų pasiilgimo.
Flirtas su „Nemuno aušra“ gali pakenkti ne vien socdemams. Tai, kad Prezidentūra bando išbalinti Remigijų Žemaitaitį, yra labai prastas signalas, rodantis atsainų požiūrį į Lietuvos įvaizdį tarptautinėje arenoje. Sunku tokią laikyseną vertinti kaip nors kitaip, nei kaip tiesioginį kenkimą šalies interesams.
Apgailėtina, bet dabartinė opozicija pradeda nuo portfelių dalybų, o ne nuo programinių nuostatų. Chaotiškos portfelių dalybos gali panardinti šalį į ilgoką sumaišties periodą.
Rimtesniam programiniam susitarimui gali prireikti laiko ir pastangų.
Tuo tarpu Lietuvos pažangai ir apsaugai brangi kiekviena diena. Būtų svarbu nešvaistyti laiko ir judėti pirmyn, kad ir kaip klostytųsi derybos dėl naujos koalicijos.
Todėl Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) balsai bus savotiškas stabilumo garantas valdžių kaitos laikotarpiu, kuris neretai gerokai pasiūbuoja valstybės laivą.
Optimizmo teikia tai, kad mums pavyko Lietuvos pažangos „bėgius“ nutiesti šiek tiek į priekį. Kadenciją baigiam su augančia ekonomika ir geromis prognozėmis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.