Pripažįstu, kad svarbias tautos gyvasčiai ir asmenybės augimui vertybes šiandien reikia ginti. Tik nelygu, kaip. Klausimas, ar agresyvi retorika, grasinimai, bandymai primesti savo požiūrį iš jėgos (daugumos) pozicijų labiau gina, ar labiau kompromituoja tai, ką norima apginti.
Man ypač skaudu, kai tokią laikyseną pradedama tapatinti su krikščionybe. Kristus nieko nenukryžiavo, tik pats leidosi nukryžiuojamas, kad patrauktų visus prie savęs... Taip, graikams tai buvo kvailystė, o žydams – papiktinimas. Gaila, kad ir šiandien, kaip prieš du tūkstančius metų, kai kurie tikratikiai įsivaizduoja turintys teisę pasmerkti ir nukryžiuoti. Bent jau žodžiais.
Taip menkinamas ir Bažnyčios autoritetas, kuris šiais moralinio reliatyvizmo laikais galėtų būti atrama žmogui, norinčiam tiesiog gerai nugyventi savo gyvenimą. Krikščioniška laikysena turėtų būti įkvepiantis pavyzdys ir liudijimas, svaresnis už painius loginius išvedžiojimus ar bauginimus.
Neneigiu Bažnyčios pareigos įspėti apie nuodėmės pavojus (tai konkreti kalba apie ištvirkavimą, kuris galimas ir tarp tos pačios lyties ir tarp skirtingų lyčių asmenų), bet norint pasiekti, kad tie įspėjimai būtų išgirsti, svarbu rasti tinkamą kalbą. Juk nežinome, kaip susiklostys vieno ar kito žmogaus likimas – gal jis ant atsivertimo slenksčio, gal reikia labai nedaug, kad jam nušvistų viltis?
Bet lygiai taip pat nedaug pakanka, kad užtrenktume duris, atvertas link Gerosios Naujienos. O ją savaip skleisti pašauktas kiekvienas krikščionis, jei ne žodžiu, tai veiksmu ar laikysena, kurią apibrėžia keturios dorybės: teisingumas, išmintis, drąsa ir nuosaikumas.
Šios dorybės ypač svarbios krikščionio politiko tarnystėje. Juolab demokratijoje, kurią būtent piliečių dorybės daro veiksmingą. Dažnai matom ir priešingą reiškinį – kaip tų dorybių stoka ar piktnaudžiavimas jomis iš valdžios pusės daro demokratiją pažeidžiamą.
Kaip įsivaizduoju krikščioniškumą politikoje? Pirmiausia, krikščioniui, besidarbuojančiam politiniame bare, dera turėti daugiau, o ne mažiau supratingumo už kitus. Antra – Seimo, Vyriausybės nario, prezidento ar teisėjo priesaika įpareigoja rūpintis ne tik bendraminčiais, bet ir kitaip manančiais ir kitaip gyvenančiais.
Atjauta ir supratingumas itin jautriais klausimais yra patikimesni instrumentai siekiant bendrojo gėrio negu maršai, manifestacijos, garsios prakalbos. Tuo visiškai nenoriu paneigti tautos teisės protestuoti, reikšti abejones ir reikalauti paaiškinimo ar tam tikrų garantijų. Abejoju, ar galima priimti gerus sprendimus, neįsiklausius į visas nuomones ir netgi baimes.
Tai galioja ir partnerystės įteisinimo klausimu. Kodėl palaikiau teikiamą įstatymo projektą? Pirma, ne katalikams jis rengiamas, bet Lietuvoje ir gyvena ne vien katalikai. Tų žmonių, kuriems aktuali lyčiai neutrali partnerystė, ganėtinai nedaug.
Šį kartą, balsuodami dėl partnerystės įstatymo pateikimo, praleidome progą pirmi parodyti pagarbos ir pasitikėjimo gestą. Neabejoju, kad, jei nebūtų pritrūkę tų poros balsų, būtume laimėję daug daugiau netradicinės mažumos pagarbos daugumos piliečių požiūriui į konstitucijoje įtvirtintą tradicinę santuokos sampratą. Praleidome progą atverti kelią rimtoms diskusijoms ir geriausių sprendimų paieškoms, užbaigti susipriešinimo ir bauginimų etapą.
Man atrodo, kad krikščionio tarnystė politikoje įpareigoja prognozuoti savo sprendimo pasekmes: ar tas sprendimas atneš visuomenės gyvenime daugiau meilės ir pagarbos, ar pagilins susipriešinimą, peraugantį į neapykantą; ar liksime prie ribojimų ir draudimų, ar kursime pasitikėjimo klimatą.
Net patys griežčiausi įstatymai, ginantys nepilnamečius nuo neigiamos informacijos, neapsaugos mūsų vaikų, jei nepuoselėsim geranoriškumo ir pasitikėjimo pirmiausia šeimose, o po to ir bendruomenėse ir tarp skirtingas nuomones turinčių piliečių. Teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus garantuoja ir mūsų Konstitucija, ir ES teisė. Bet kokie švietimo sistemos pokyčiai šiuo klausimu turėtų būti privalomai grindžiami moksliniais (taip pat ir humanitarinių mokslų) argumentais.
Kitas klausimas, kaip ruošiame jaunus žmones šeimos gyvenimui. Nemanau, kad normalu, kai psichologiniu rengimu šeimai beveik išimtinai užsiima tik Bažnyčia per jaunavedžių kursus. Šeimos, paremtos lyčių papildomumu, stiprinimo požiūriu svarbu, kad lytinis švietimas būtų neatsiejamas nuo atsakingo požiūrio į lytiškumą ugdymo, be kurio sunku įsivaizduoti jauno žmogaus gebėjimą kurti stabilius ir pagarbius santykius. Neabejotinai šiame kontekste turi atsirasti ir supratimas, kad nedera žeminti žmonių, kurių lytiškumas ne dėl jų pasirinkimo yra kitoks.
Tenka pripažinti, kad įteisinus partnerystę ir vienalytes santuokas keliose Vakarų šalyse (Danijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje) buvo neišvengta taip vadinamo „politkorektiškumo“ perspaudimų ir labai abejotinų ugdymo eksperimentų. Bet gi, kas trukdo, pasinaudojus ta patirtimi, tokių nesusipratimų išvengti? Išvengti taip, kaip jų buvo išvengta Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje? Tai – visų mūsų valioje.
Nes tie perspaudimai – toks pat nepageidautinas bandymas savo įsitikinimus primesti iš jėgos pozicijų, panaudojant subtilius biurokratnius instrumetus. Nebūtų normalu, jei pedagogas ar socialinis darbuotojas, juolab žmogaus teisių inspektorius ar teisėjas būtų priverstas slėpti savo pažiūras. Tai būtų grubus sąžinės laisvės suvaržymas, prasilenkiantis su pamatiniais demokratijos principais.
Be abejonės, minėtos pareigos reikalauja nešališkumo, bet tai – ne tas pat, kas pažiūrų neturėjimas. Nors formaliosios demokratijos mėgėjams nuomonės neturėjimas kartais ima atrodyti kaip dorybė. Bet iš tiesų pernelyg didelis kliovimasis biurokratiniais instrumentais griauna pačius demokratijos pamatus.
Šiuose biurokratiniuose instrumentuose įžvelgiu neišgalvotą ir žymiai rimtesnį pavojų, nelabai ir palyginamą su nuolat linksniuojamomis partnerystės įteisinimo „rizikomis“. Tikros rizikos kyla visai ne iš partnerystės įteisinimo, o iš perdėto valstybės noro kištis į šeimos gyvenimą.
Taip, tai išties primena sovietmečio praktikas, kai tėvai arba turėdavo slėpti savo pažiūras nuo vaikų, arba būti atviri ir padrąsinti vaikus nebijoti turėti kitokią nuomonę nei dominuojanti ideologija, net jeigu už savo teisybę tektų ir nukentėti. Niekada nepritarsiu instituciniam nurodinėjimui, kaip turėtume galvoti ar tartis svarbiais visuomenei klausimais.
Todėl nepalaikau ir nepalaikysiu Stambulo konvencijos. Ji nepriimtina dėl dviejų esminių priežasčių. Pirmiausia tai – akivaizdus juridinis brokas, dokumentas, kuriuo mėginta sukurti reguliacijas, tinkamas labai skirtingoms kultūroms. Rezultatas – reguliacijos, netinkančios niekam ir dar prasilenkiančios su pamatinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Dokumentas pernelyg orientuotas į emocijas ir iš tolo kvepiantis veiklos imitacija; skatinantis kurti griozdišką biurokratinį aparatą, kurio efektyvumas smurto prevencijos požiūriu labai abejotinas.
Gal kam atrodys keista, kad mano pozicija šiuo atžvilgiu sutampa su Nidos Vasiliauskaitės, kuri tarsi priskaitoma prie naujosios kairės. Bet man tai – savotiškas patvirtinimas, kad skirtingų (labai skirtingų išties, tik ne veidmainiškų) pažiūrų žmonės gali sutarti dėl esminių dalykų.
Tik, užuot išsklaidžius smarkiai išpūstas baimes, šaipytis iš šeimų maršo dalyvių nederėtų. Tiesa, kadrai, kuriuose užfiksuotas akivaizdus karantino reikalavimų nesilaikymas, kelia klausimų, ar asmenys su tokiu menku atsakomybės jausmu bent įsivaizduoja, ką reiškia atsakomybė už šeimą? Bet gi šioje akcijoje tikriausiai būta ir geranoriškai nusiteikusių žmonių, kurie tiesiog yra susirūpinę, kaip gyvens jų vaikai ir anūkai.
Jie mano, kad partnerystės įstatymas atneš daug nepageidaujamų pasekmių. Nuo bylinėjimosi teismuose iki abejonių šeimos vertingumu visuomenės pažangai. Bet argi ne mes patys kaip visuomenė sprendžiame, kas priimtina, o kas ne?
Taip, tenka budėti, kad kenksminga nepilnamečiams informacija ir eksperimentai nebūtų primetami per darželius ir mokyklas. Teks ir ateityje. Taip, reikia šeimas stiprinančios valstybės politikos. Ir taip, nėra lengva sukurti švietimo sistemą, kuri skatintų asmenybės brandą ir atsparumą vartotojiškai degradacijai. Dvasinė branda yra bene svarbiausia sąlyga stabiliems santykiams šeimoje. Ir prasideda ji nuo to, ką mažametis mato namuose. Pagarba neišplaukia iš instinktų, ji išugdoma (jei ugdoma) ne per vieną dieną ir iš esmės yra tai, kas išskiria žmogų iš kitų gyvų būtybių. Gyvūnai turi emocijas ir intelektą, o kai kurie – net savitą teisingumo jausmą, bet pagarba – išimtinai žmogui būdinga kultūros dalis.
Iš tos pagarbos, kurios šaknys – šeimoje, išplaukia ir pagarba kitam, kitokiam, savo oponentui. Abipusė pagarba ir gebėjimas atsižvelgti į argumentus yra būtina gerų sprendimų sąlyga. Tai galioja nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, balsų skaičiaus ar to, „ką žmonės pasakys“. Ar esame tikrai pasiruošę atsistoti tiesoje?
Nesakau, kad tai lengva. Nėra smagu matyti savo netobulumus. Krikščionio viltis ta, kad ne viskas yra jo žmogiškose rankose, kad yra Tas, kuriuo galime pasikliauti, nes jis liudijo iki galo ir ne pasmerkti mūsų atėjo, o apdovanoti džiaugsmu ir ramybe. Vis dėlto mums palikta laisva valia tai priimti, ar užsisklęsti savo įsivaizdavimuose.
Kas gali nutikti dėl tokio užsisklendimo, gerai rodo praėjusios savaitės įvykiai, kai artėjome prie neišvengiamos kaktomušos. Praėjusią savaitę valstiečiai pareiškė, kad civilinio kodekso šeimos apibrėžimas ir siūlomas partnerystės apibrėžimas – identiški. Prie jų prisijungė ir trylika konservatorių, tiksliau, krikščionių demokratų, raginančių net nesvarstyti partnerystės ir rengti referendumą dėl šeimos konstitucinio statuso. Partijos prezidiumas didele balsų persvara tokią iniciatyvą atmetė. Nesunku sveiku protu suvokti, kas būtų iš tokio referendumo. Ne tik kad išmestume milijoną pavėjui, tarsi nežinotume didžiosios visuomenės dalies nuomonės. Be to, liktume su ta pačia neišspręsta problema. Turėtume grįžti prie jos sprendimo dar labiau susipriešinę ir apsisvaidę viešais įžeidimais. Lyg neužtektų karčios patirties su referendumu dėl Ignalinos atominės, kai nuolat pakurstomų baimių vedami nubalsavome taip, kad dabar turime pašonėje Astravą.
Vis dėlto, kalbėdami apie apklausose išryškintą daugumos nuomonę, neturėtume pamiršti, kad tų pačių apklausų duomenimis daugelis Lietuvos piliečių supranta ir būtinybę normalizuoti netradicinės orientacijos piliečių padėtį. To tikimasi iš mūsų, politikų. Rasti sprendimą yra mūsų pareiga, nuo kurios niekaip negalime išsisukti.
Alternatyvų bendro gyvenimo statymo projektą laikyčiau viso labo bandymu išsisukti nuo sprendimo, nes tai – bandymas primesti savo požiūrį, o ne kompromisas. Kompromisas reiškia abipuses nuolaidas, ir tenka pripažinti, kad partnerystės šalininkai jau yra padarę esminių nuolaidų. Tai turėtume vertinti.
Jeigu vis dėlto manytume, kad partnerystės apibrėžimas pernelyg panašus ar sutampantis su šeimos apibrėžimu civiliniame kodekse, kas gi trukdo papildyti būtent šeimos apibrėžimą lyčių papildomumo, motinystės ir tėvystės sąvokomis? Juk gal neatrodytų kažkaip nenormalu, kad gamtoje egzistuojantis objektyvus skirtumas atsispindėtų ir mūsų įstatymuose? Ar tai kaip nors prieštarautų konstitucijos dvasiai? Ko gero, tokiam civilinio kodekso pakeitimui surinktume net konstitucinę daugumą? Gal tada jau ramiai galėtume imtis partnerystės įteisinimo, atsižvelgdami į nuomonę mažumos, kuriai šis įstatymas aktualus, o ne primetant savo variantą, kuris tai mažumai neatrodo tinkamas?
Baigiu klaustukais, nes nenoriu nieko primesti. Bet nuoširdžiai noriu, kad pamąstytume, kad neužsisklęstume savo baimėse ir ribotumuose. Protas yra brangi Dievo dovana, ne tam duota, kad dūlėtų be darbo. O taika tarp proto ir širdies kartais dar vadinama išmintimi, kurios šiandien mums labai reikia, ir ne tik šiuo klausimu, dėl kurio jau tik iečių sulaužyta.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.