Susirinkome padiskutuoti nedidelis būrys kiek skirtingai matančių problemą Seimo narių – prieš kurį laiką vieni griežtai pasisakę prieš tada atmestą partnerystės įstatymą, kiti – balsavę už. Tačiau visus mus jungė vienas bendras rūpestis – kad mūsų sprendimai neprasilenktų su pamatinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nuo šio bendro rūpesčio atsispyrę galėtume judėti pirmyn geriausio sprendimo paieškose, o visi suprantame, kad tiesiog pabėgti nuo sprendimo – ne išeitis.
Pirmiausia aptarėme TTK išvadas – Artimo ryšio įstatymo projektui komitetas nepritarė, Civilinės sąjungos projektas keliauja į Seimo salę. Pokalbyje pasiūliau atidėti į šalį abiejų pozicijų argumentus ir kontrargumentus, daug kartų kartotus ir girdėtus, ir susitelkti prie vertybių. Susirinkusieji neprieštaravo. Šiame pokalbyje apsiribojome trimis temomis: sąvokų „artimas ryšys“ ir „civilinė sąjunga“ turiniu, skirtumu tarp sakramentinės ir civilinės santuokos ir vieta, kurią mūsų, politikų, darbe užima svarbiausia krikščioniška vertybė – artimo meilė.
Po klausymų TTK paaiškėjo, kad ir artimo ryšio, ir civilinės sąjungos turinys, kad ir kaip stengtumės apibūdinti jį skirtingais žodžiais, yra labai artimas šeimos sąvokos turiniui. Rimtai pagalvojus, kitaip ir negali būti, nes tarpusavio pagarba, pasitikėjimas ir rūpestis vienas kitu ir yra tas turinys, kuris turėtų užpildyti drauge gyvenančių asmenų santykius. Artimo ryšio projektas pristatytas būtent tam, kad būtų įtvirtintas skirtumas tarp šeimos ir bendro gyvenimo sutarimo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad ir artimo ryšio sąvokos turinys turi pakankamai aliuzijų į šeimos turinio apibrėžimą. Cituoju: „Artimas ryšys“ – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais, o „civilinė sąjunga“ yra dviejų asmenų (partnerių) savanoriškas susitarimas, įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka, kuriuo jie siekia sukurti ir (ar) plėtoti, apsaugoti tarpusavio asmeninius santykius“.
Šeimos sąvoka Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimu yra platesnė nei vien kylanti iš vyro ir moters santuokos. KT išaiškinimas nurodo, kad toks siauras šeimos traktavimas būtų diskriminacinis.
Žiūrint esmės, artimas ryšys alternatyvos civilinei sąjungai nesudaro. Ar galėtų abu projektai susijungti į vieną? Teoriškai galėtų, tačiau žodinė išraiška įvestų daug juridinės painiavos. TTK atmetė artimo ryšio alternatyvą dėl sąvokos neapibrėžtumo, o tokių neapibrėžtų sąvokų įstatymuose būti neturėtų, neturėtų būti ir priimamas įstatymas, kuriame esančios sąvokos reikalautų daugybės kitų įstatymų pakeitimų. Kitaip tariant, sąvokos neapibrėžtumas be jį patikslinančių teisės aktų keltų daug neaiškumų balsuojant dėl minėto projekto. Galbūt jis galėtų būti svarstomas, jei būtų pateiktas drauge su visų būtinų teisės aktų pakeitimo paketu. Tačiau tokio paketo pateikta nebuvo.
O civilinės sąjungos projektas – subalansuotas, nereikalauja papildomų teisės aktų pakeitimų ir iš esmės normalizuoja mažumos padėtį, kaip demokratijoje ir turi būti.
Skaldo visuomenę tik nuolatinis sąvokų painiojimas ir bauginimai, atidžiau pažvelgus, tiesiog nurašyti iš Putino propagandistų kūrybos. Pirmiausia, pastarųjų metų polemikose nuolat painiota santuoka ir šeima. Pats laikas būtų sutarti, ką reiškia sakramentinė santuoka, ką reiškia civilinė santuoka ir ką reiškia civilinė sąjunga.
Sakramentinė santuoka iš esmės skiriasi nuo civilinės, nes joje dalyvauja trečias, dieviškas asmuo. Ji yra Bažnyčios sferoje, nepajudinamai skirta tik vyro ir moters sąjungai. Sakramentinė santuoka negali būti nutraukta, nebent būtų pripažinta negaliojančia. Bažnyčios pozicija aiški, ir niekas į ją nesikėsina. Tikrai grėsmingas reiškinys, kad masiškai byra ir Bažnyčios palaimintos poros. Dėl to, kad žmonės tuokėsi nesuvokdami bažnytinės santuokos išskirtinumo, ir dėl to, kad nesirūpino augti tikėjimo dvasioje.
Civilinė santuoka įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje kaip laisvu vyro ir moters noru sudarytas susitarimas. Niekas nesikėsina į Konstitucijos normą. Nesikėsina ir civilinės sąjungos projektas – jį priėmus konstitucinė santuokos norma nepasikeis. Civilinė sąjunga yra skirta apsaugoti santykius tų žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali ar nenori sudaryti santuokos, civilinės ar bažnytinės. Ar tie asmenys pasinaudos įstatymo teikiama galimybe, ar ne, ir kokiu turiniu savo santykį užpildys – priklauso nuo individualaus pasirinkimo. Kaip, beje, ir santuokos kokybė priklauso nuo turinio, kuriuo konkretūs žmonės ją užpildo. Bet kuriuo atveju, gerbiant asmens privatumą, nedera „lįsti po antklode“. Įstatymų leidėjui pirmiausia svarbu, kad neliktų nė šešėlio diskriminacijos.
Tiksliau apibrėžus sąvokas ir apžvelgus, kiek patobulėjo civilinės sąjungos projektas po įtempto darbo TTK, visai reali atrodo sutarimo galimybė. Šiandien projektas gali tapti telkiančiu visuomenę geru sprendimu. Bet tam dar reikia daug kalbėtis ir tarpusavyje, ir su visuomene.
Čia prieiname prie artimo meilės politikos darbe. Šis orientyras svarbus keliais aspektais. Pirmiausia, įveikiant išpūstas baimes. Tautų apaštalas Paulius sako: „meilė išveja baimę“. Tad svarbu, kad priimdami svarbius sprendimus nesivadovautume baime. Partnerystės ar civilinės sąjungos įstatymų oponentai savo poziciją grindžia tuo, kad priėmus įstatymą užgrius lavina ieškinių dėl diskriminacijos. Kaip rodo ES šalių praktika, jokio didelio srauto bylų, priėmus atitinkamus įstatymus, nebuvo. Taip, Prancūzija pralaimėjo bylas Europos žmogaus teisių teisme, nes numatė dvi skirtingas – vienalytes ir nevienalytes – partnerystes; Austrija pralaimėjo porą paveldėjimo bylų dėl diskriminacijos. Bet ir tiek.
Baiminamasi dėl ugdymo programų paaugliams. Bet sakykite man, ar blogai bus, jei vaikai gaus rimtą, moksliškai patikimą informaciją apie objektyviai egzistuojantį homoseksualumo reiškinį? Ar blogai, jei informuosime vaikus apie seksualinio išnaudojimo pavojų? Ar bus blogai, jei mokysime vaikus gerbti kiek kitokius bendraamžius ir įtvirtinsime nuostatą, kad tyčiotis iš kitokių nei dauguma – negarbinga ir negražu?
Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Bet Dievas leidžia gimti ir homoseksualiems žmonėms. Ar jie dėl to kalti? Ar drįsime sakyti, kad tai – Dievo klaida? O gal vis dėlto turime pripažinti, kad mūsų žmogiškasis supratimas – ribotas?
Piktinamės paradais ir kartais iššaukiančia LGBT bendruomenės laikysena? Bet žmonės, kurių dauguma negirdi metų metus, natūraliai ima elgtis kaip neišgirsti paaugliai. Ir tai būtent daugumos pareiga parodyti brandą ir pateikti reikalingus sprendimus. Ne bėgti, ne slėptis, ne apsimesti, kad problema neegzistuoja.
O spręsdami problemas, aktualias visuomenės mažumoms, argi neturėtume stengtis vadovautis atjauta, supratingumu atžvilgiu tų žmonių, kurie mąsto ir gyvena kitaip nei dauguma? Vyresnio amžiaus parlamentarai, prie kurių ir save priskiriu, dar prisimena, kaip labai mums nepatiko, kai sovietmečiu buvo primetamas uniforminis mąstymas, daugumos valia mažumai. Demokratijoje dauguma turėtų globoti mažumą ir rūpintis, kad kiekvienas pilietis jaustųsi oriai. Matyti ir suprasti kenčiančius dėl savo kitoniškumo žmones įpareigoja pagrindinis Dievo įsakymas, taip pat ir kuriant žmogiškuosius įstatymus. O jei tie įstatymai reglamentuoja mažumų teises, logiška yra atsižvelgti būtent į mažumų nuomonę. Kalbant konkrečiai apie Civilinės sąjungos projektą, jis niekaip nedaro jokio poveikio piliečių daugumai, laikančiai save krikščionimis. Nebent tiek, kad nepalikdami savo bendrapiliečių už įstatymo ribų prisidedame prie visuomenės skaidrumo ir stabilumo, taigi – prie bendrojo gėrio. O gerbdami kitaminčius, pelnome pagarbą savo pažiūroms, konkrečiai – giname savo vertybes žymiai paveikiau, nei mėgindami primesti jas kitiems.
Dalis pokalbio dalyvių teigė esantys pažadėję savo rinkėjams nebalsuoti už vienalytes santuokas. Tai šiuo metu apie tokį pasirinkimą tarsi ir nekalbama. Bet, kaip Seimo nariai, turime ne tik pareigą klausytis rinkėjų. Privalome vadovautis aiškiu problemos supratimu. Turime pareigą dalytis. Ne tik duona ar drabužiu, bet ir žinojimu, kuris mums prieinamas, o daugeliui bendrapiliečių – ne. Vykusiame pokalbyje pripažinome ir tai, kad mūsų pačių žinojimas ne visada pakankamas. Gera diskusija padeda užpildyti spragas. Pavyzdžiui, apie tarptautinę teisinę praktiką, bažnytinę teisę, įstatymų leidybos tradicijas.
Tikimės plėsti diskutuojančiųjų ratą. Žinoma, gaila, kad kai kurie Seimo nariai, žadėję dalyvauti, paskutiniu momentu atsisakė, motyvuodami, kad savo pozicijos nekeis. Bet tame pokalbyje dalyvavusieji galėjo įsitikinti, kad to nė nebuvo siekta. Siekta artikuliuoti savo pozicijas pamatinių krikščioniškų vertybių šviesoje. Dalyvavusieji liko patenkinti atsiradusia susikalbėjimo galimybe.
Diskusijos metu ne kartą pastebėjome, kad tokių pokalbių labai reikia – ne tam, kad pertrauktume balsus į vieną ar kitą pusę, o tam, kad giliau suvoktume savo apsisprendimo motyvus. Sutarėme tęsti diskusijas tokiu konstruktyviu formatu. Žingsnis po žingsnio artėti prie geriausio – ir vertybiškai, ir juridiškai – sprendimo.