Asmenvardžių klausimu su buvusiu bendrakursiu Stasiu Tumėnu atsidūrėme priešingose barikadų pusėse. Noriu tikėti, kad mano bendrakursis, profesorius S. Tumėnas emocingai užėmė savo poziciją iš nežinojimo. Visai neketinu kolegos gėdinti – mūsų studijų laikais šiuo aspektu lietuvių kalbos istorija oficialiai nebuvo dėstoma dėl ideologinių priežasčių.
Tad nieko keista, kad ir mano bedrakursis, ir Lietuvių kalbos komisijos nariai galėjo nežinoti, kad tos trys raidės buvo prievarta ištremtos iš aktyvios apyvartos būtent sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. Taip vadinamais Smetonos laikais redakcijų nuožiūra ir atsakomybe buvo taikomas arba originalios nelietuviškų asmenvardžių rašybos arba fonetinės transkripcijos principas. Dažniausiai tai priklausė nuo pasirinkto leidinio adresato. Jei knyga ar periodinis leidinys būdavo skirtas mažaraštei, svetimų kalbų nepažįstančiai ir gimnazijos neragavusiai auditorijai, fonetinės transkripcijos principas buvo praktiškas dalykas: taip skaitytojas nepažįstamus asmenvardžius galėdavo perskaityti bent jau panašiai, kaip jie natūraliai skamba. Tuo tarpu leidiniai, orientuoti į labiau išsilavinusį skaitytoją pirmenybę teikdavo originalo rašybai; kai kurie, atsižvelgdami į galimą mažiau išsilavinusį skaitytoją, kartais pateikdavo transkripciją skliausteliuose. Po sovietinės okupacijos fonetinis principas buvo primestas visuotinai. Ilgainiui atsirado netgi išsamus lotynišką abėcėlę vartojančių kalbų asmenvardžių lietuvinimo (o tiksliau – paslėpto rusinimo) taisyklių sąvadas, privalomas visiems vertėjams. Viso to tikslas buvo atkirsti Lietuvą nuo vakarietiško kultūrinio identiteto. Ir dabar manau, kad daugelis tų taisyklių sudarinėtojų to tiesiog nesuprato. Tai – ne vienintelis atvejis, kai mūsų pačių rankomis buvo vykdoma žalinga visai Lietuvos kultūrinei perspektyvai politika.
Galėjau viso to nežinoti ir aš, jei nebūčiau kaktomuša susidūrus su povandeniniais ideologiniais rifais – tada, labai seniai, studijų laikais, aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Jei ne šis susidūrimas, dar nežinia, kaip būčiau balsavus praėjusį antradienį... Gal būčiau įsivaizdavus, kad pasipriešinimas trijų raidžių legalizavimui oficialiuose dokumentuose – aukščiausia patriotizmo išraiška...
Ko gero turėjau papasakoti savo istoriją anksčiau – gal tada balsų persvara Seime nebūtų buvusi tokia trapi.
Taigi, apie viską iš eilės. VU filologijos fakultete mano studijų laikais buvo galimybė rinktis vertėjų specializaciją. Susidomėjau. Kai prireikė rinktis kursinio darbo temą, nieko bloga neįtardama, pasirinkau nelietuviškų asmenvardžių rašybą. Tema tikrai buvo aktuali vertėjų kasdienybėje. Rinkdama medžiagą , vis daugiau pastebėdavau absurdiškų nesusipratimų, bereikalingai kylančių dėl fonetinio lotynišką abėcėlę vartojančių kalbų asmenvardžių transkribavimo. Galiausiai surinkau per porą šimtų pavyzdžių, rodančių, kas nutinka, kai teikiame pirmenybę fonetiniam principui, ignoruodami asmenvardžio atpažįstamumo svarbą. Aprašiau tuos nesusipratimus, pateikdama ir savo viziją, kaip vis dėlto būtų geriausia elgtis su kitų kalbų asmenvardžiais vertimuose. Populiarioje grožinėje literatūroje fonetinis kitų tautų asmenvardžių transkribavimas pateisinamas tuo, kad čia svarbu vientisas teksto skambėjimas, tačiau moksliniame tekste – jokiu būdu ne. Jei panorėtumėt surasti enciklopedinę informaciją apie jus sudominusį asmenį naudodami lietuvišką fonetinę transkripciją, galėčiau tik palinkėti sėkmės. Be to, kai kuriems vertėjams, versdavusiems anglų ar prancūzų kalba parašytus tekstus iš rusiškų vertimų fonetinis principas buvo netgi patogus – kam sukti galvą ir ieškoti sunkiai prieinamų originalų. O mano karta dar puikiai atsimena, kad tie originalai taip dažnai būdavo uždaruose spec. fonduose. Atsimena ir kokias procedūras reikėdavo įveikti, kad gautum prieigą...
Žinoma, iš nežaboto jaunatviško maksimalizmo sukritikavau ir taip vadinamas lietuvinimo taisykles. Pasirodo, to jau buvo per daug...
Staiga gavau signalų, kad visa mano kursinio darbo logika, visa surinkta faktinė medžiaga yra kone maištas prieš nusistovėjusią oficialią tvarką (beje, sankcionuojamą ir tuometinės kalbos komisijos vardu). Man buvo pasakyta, kad toks darbas užskaitytas nebus. Perspektyva palikti universitetą su vilko bilietu arba... Arba perrašyti viską atvirkščiai, negu manau iš tikrųjų... Nebūčiau to dariusi, nes ir dabar esu įsitikinusi, kad fonetinis lotynišką abėcėlę vartojančių kalbų asmenvardžių transkribavimas lietuvių kalbai nėra toks jau svarbus, kad svetimų asmenvardžių rašymo sistema turi būti lanksti ir neapsunkinti informacijos apie konkrečius tų vardų savininkus asmenis prieinamumo. Tiesa, šiandien turime google, kur įvedus kreivą transkripciją iš karto klausiama – gal norėjote parašyti kitaip? Bet ir dabar ne visada pavyksta rasti tai, ko ieškai, nes tokia paieška karais primena mėginimą pristatyti siuntą, nežinant tikslaus adreso.
O tada, prieš kelis dešimtmečius, mano lituanistikos studijos tuo būtų ir pasibaigę, jei ne šviesios atminties profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, tuomet VU lituanistikos katedros vedėjo, iškilaus lietuvių kalbos istoriko ir indoeuropeisto, drąsa. Niekas, kada nors turėjęs laimės jį pažinti, negalėtų prikišti jam patriotizmo stokos. O kaip plačių akademinių interesų mokslininkas jis dar pasižymėjo ir gebėjimu vertinti ne vien siaurus kalbinius motyvus. Bendras kultūrinis kontekstas jam buvo taip pat svarbus. Ką gi, nunešiau jam savo darbą paskaityti. Negalėjau patikėti, gavus įvertinimą „labai gerai“. Galiu numanyti, kad profesorius tam ryžosi rizikuodamas žymiai daugiau, negu aš, žalia studentė...
Bet grįžkime nuo tų senų istorijų prie aktualijų.
Kodėl buvo svarbu grąžinti tas ištremtas raides į asmens dokumentus? Kodėl tam buvo taip aršiai priešinamasi?
Pradėsiu nuo antro klausimo. Lietuvoje vis dar garsus balsas senolių, tebekariaujančių praėjusio amžiaus karus. Vis dar atsiranda politikų, kuriems atrodo, kad į tą balsą reikia įsiklausyti. Ką tas balsas sako? O sako – nenusileisim lenkams... Tai būtų išdavystė. Kiek kartų tokie ir panašūs žodžiai skambėjo tuose debatuose, kuriuos civilizuota diskusija pavadinti tikrai sunku...
Taip, lyg Lenkija šiandien nebūtų mūsų strateginė partnerė. Taip, lyg dabartinė Lenkija turėtų ką nors bendra su tomaševskininkais...
Kai kurie „lietuvių kalbos gynėjai“ apeliavo į kalbos komisijos nuomonę. Spėju, nelabai ją suprasdami. Nestebina manęs ir tam tikras kalbos komisijos inertiškumas. Vis dėlto Teisės ir teisėtvarkos komitetas šią nuomonę atidžiai išanalizavo ir atsižvelgė į racionalius momentus, kaip ir įpareigoja Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Kiekvienas seimo narys yra davęs priesaiką ir turi pareigą neapsiriboti tik vienu aspektu, kai svarstomas toks daugiabriaunis sprendimas.
Karščiausiems oponentams galima tik dar kartą pakartoti (gal pagaliau, atslūgus polemikos įkarščiui, ir išgirs), kad trijų lotyniškų raidžių reabilitavimas lietuviškuose dokumentuose – visai ne Lenkijos, o pirmiausia Lietuvos interesas. Todėl, kad nėra normalu, kai lojalūs šalies piliečiai verčiami teismuose ginti savo teisę rašyti pavardes originalia rašyba. Tai ne tik praktinis aspektas – pavardės rašymas dokumente turi remtis išimtinai atpažįstamumo kriterijumi. Visų pirma taisyklingas vardo ir pavardės rašymas oficialiuose dokumentuose - tai pagarbos Lietuvos piliečiui ženklas.
Nelietuviškų asmenvardžių rašymas ne dokumentuose turėtų būti reglamentuojamas lanksčiai, priklausomai nuo teksto paskirties – kaip tai buvo daroma ir tarpukariu. Niekas turbūt nesiginčys, kad tai nė kiek nepakenkė užtikrintam lietuvių kalbos įsitvirtinimui visose šalies gyvenimo sferose.
Trijų ištremtų raidžių grąžinimas – baisus pavojus lietuvių kalbai? Neišgirdau ir neperskaičiau nė vieno įtikinančio argumento. Manau, daug rimtesnis pavojus kalbai ir lietuviškam identitetui globaliame pasaulyje yra mūsų pačių siauraprotiškumas.
Seimo 2022 metų sausio aštuonioliktosios sprendimas reabilituoti tris lotyniškas raides asmens dokumentuose iš tiesų reiškia tik viena – pagaliau , įžengę į ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, atsisveikiname su sovietmečio atgyvena – panieka asmens tautiniam identitetui.