Pradėkime nuo dviejų daugiausia balsų ir antrų turų surinkusių partijų.
Ir konservatoriai, ir valstiečiai šiuose rinkimuose pabandė ignoruoti nerašytą dėsningumą, pagal kurį negatyvi kampanija, paremta konkurento kritika, šiaip jau patogesnė opozicijai, o valdantiesiems kritikuoti opoziciją itin neparanku.
TS-LKD per visą kampaniją galėjo minimaliai kritikuoti valdančiųjų žingsnius, nes čia pirmais smuikais grojo žiniasklaida, todėl buvo visos galimybės reklamuoti savo programines nuostatas, parodyti atsinaujinusios partijos įvaizdį ir dėmesį piliečių ir įvairių visuomenės grupių nuomonei. Žodžiu, agituoti išimtinai pozityviai, tik prabėgomis užsimenant apie konkurentų trūkumus.
Valstiečiai negatyvios kampanijos modelį su šimtatūkstantiniais konkurentus juodinančiais leidiniais pasirinko ne iš gero gyvenimo. Ir ką gi daryti, kai iš socialiai orientuotos politikos beliko tryliktos pensijos projektas, kuriam nepritaria net pats valdančiųjų finansų ministras?
Ką gi dar daryti, kai švietimo reformos imitacija nebegali pridengti mokslo prieinamumo nelygybės ir pedagogų trūkumo, nekalbant jau apie aukštojo mokslo įstaigų problemas. Apie sveikatos apsaugą ir pandeminių įsigijimų kainos ir kokybės santykį jau nekalbėsiu. Rinkėjų papirkinėjimą vienkartinėmis išmokomis iš skolintų pinigų irgi kažin, ar galima laikyti pozityvia kampanija – tai veikiau balansuoja ant įstatymo ribos.
Taigi, kaip paskutinis pasirinkimas valstiečiams ir liko „Neliečiamųjų“ serija ir gandonešių bei gąsdintojų mobilizacija. Pirmame ture tai nelabai padėjo, bet antrame ture galima tikėtis itin aršios negatyvios kampanijos, prie kurios, deja, veikiausiai prisidės ir kai kurie socialdemokratai.
Konservatoriai nusiteikę ir toliau akcentuoti savo programos privalumus ir puikias komandos kompetencijas bei savo pasirengimą ieškoti kuo platesnio sutarimo būsimajame Seime. Pozityvi kampanija jiems teikė pranašumą ir lėmė geresnius pirmo turo rezultatus, nei galima buvo numanyti iš apklausų, bet kova antrajame ture žada būti nuožmi, todėl prireiks ir energijos, ir išradingumo, norint išlaikyti pozityvą.
Ir dar, jų pozicijas stiprina pasirengimas įsiklausyti ir į tuos rinkėjus, kurie balsuoja ne už TS-LKD. Tai bene naujausia žinutė mūsų politinėje padangėje.
Gintauto Palucko nusiminimas ir blaškymasis sulaukus nekokių pirmo turo rezultatų – visiškai suprantamas. Žvelgiant plačiau, jo laukia panašūs iššūkiai, su kokiais susidūrė Gabrielius Landsbergis prieš 2016 metų rinkimus: kartų kaitos slenkstis ir atsinaujinimas šiuolaikiškos socialdemokratijos bei profesionalios politikos standartų linkme. Partijos darbas opozicijoje yra gal net parankesnis, kai reikia persiorientuoti ir „užsiauginti raumenis“.
Kad ir kaip būtų per pastaruosius metus kritikuojamas (kartais net koneveikiamas) Gabrielius Landsbergis, jo vadovaujama partija neskilo, skirtingas nuomones turinčius narius pavyko sutelkti bendram darbui, struktūriniai pokyčiai buvo gerai apgalvoti. O pats G. Landsbergis parodė nuosaikų telkiančios lyderystės potencialą. To paties norėtųsi palinkėt ir Gintautui Paluckui dėl bendros politinės kultūros.
Pirmo turo siurprizas buvo, žinoma, Laisvės partijos proveržis ir, palyginti, neblogas Liberalų sąjūdžio pasirodymas. Konflikto strategija ir gana anksti pradėta rinkimų kampanija padėjo Laisvės partijai atkreipti į save rinkėjų dėmesį. Daug balsų jai atnešė ir tai, kad daugeliui žmonių tiesiog labai jau atsibodo valdančiųjų draudimų politika, nuėjusi iki absurdo su alkoholio reklamos ir prieinamumo ribojimais, žolės kriminalizavimu ir, ko gero, pandemijos valdymo ekscesais per praėjusio pavasario karantiną.
Gerai, kad konservatorių sąrašo lyderė kai kurių draudimų palaikymą besibaigiančios kadencijos pradžioje įvardija kaip savo klaidą. Man regis, dėl tokių klaidų atitaisymo sutarti galima būtų dar šiemet...
Kai kurie politologai suskato raminti publiką, kad, girdi, nėra ten didelio skirtumo, liberalai ar konservatoriai laimės tose apygardose, kur antrame ture jie konkuruoja tarpusavyje. Bet kaip tik čia ir spręsis, kokios kokybės galėtų būti centro dešinės koalicija, jei galutiniai rinkimų rezultatai būtų tokiai koalicijai palankūs.
Laisvės partijos lyderės euforija labai suprantama, tačiau persiorientuoti nuo sėkmingos šiame rinkimų etape konflikto strategijos prie konstruktyvaus darbo ir sutarimo paieškų gali būti panašiai sunku, kaip ir persiorientuoti nuo ekstremalaus vairavimo lenktynių trasoje prie judėjimo miesto centre su šviesoforais, perėjomis ir saugaus greičio reikalavimais.
Čia jau rinkėjui teks nuspręsti, ar naujajame Seime nori matyti daugiau spalvingų pakibirkščiavimų, ar daugiau ramaus ir sklandaus darbo. Viktorijos Čmilytės-Nielsen liberalai atrodo žymiai stabilesni koalicijos partneriai nei Laisvės partija, balansuojanti tarp liberalizmo ir naujosios kairės. O rinkėjas tose apygardose, kur konkuruoja konservatoriai su abiejų pakraipų liberalais, turi puikią progą rinktis, ką palaikyti: konservatyvų nuosaikumą ar liberalų entuziazmą. Kartu tai – atsakingo vertybinio pasirinkimo momentas.
Esminis pasirinkimas antrajame ture vis dėlto yra tarp centro dešinės ar centro kairės galimų koalicijų. Pokriziniam ūkio atsigavimui, ekonomikos augimui ir persiorientavimui prie aukštos pridėtinės vertės neabejotinai palankesnė yra centro dešinė.
Krikščioniškosios demokratijos ir konservatizmo vaidmuo tokioje koalicijoje garantuotų didesnį socialinį politikos atsakingumą – ir būtent tai svarbu rinkėjams, kurie nebalsuoja nei už konservatorius, nei už liberalus, kurie gal jau nebe taip patikliai žiūri į valstiečius, bet vis dar bando dėti savo viltis į Darbo partiją ar Socialdemokratus.
Šaliai iškopus iš krizės, tikėtina uždirbti rezervą, kuris įgalintų ir sėkmingesnę socialdemokratinę politiką, bet kol kas praktiškesnis pasirinkimas – centro dešinė. Praktiškesnis jis ir dėl to, kad centro dešinės koalicijoje pirmiausia būtų kalbama apie programinių nuostatų derinimą ir tik po to pagal tas nuostatas pasidalinamos kuruojamos sritys.
Valstiečių dominuojamos koalicijos realybę jau matėme ir nėra jokios tikimybės, kad po šių rinkimų būtų kitaip – čia kalbama tik apie portfelius, įtakas ir lojalumą vadui. O kur dar neįveikiamas polinkis prie visiems jau, rodos, įkyrėjusių draudimų... Programinės valstiečių nuostatos galutinai buvo pamintos sandėryje su koloradine Lenkų rinkimų akcija, kuri nebeperkopė ir penkių procentų barjero... Lietuvos tautinės mažumos pakankamai aiškiai parodė, kad nenori būti siejamos su iš esmės nelojalia savo valstybei politine jėga.
Tuo tarpu lojalios valstybei politinės jėgos, nepaisant visų pasaulėžiūrinių skirtumų, neabejotinai gali rasti sutarimą svarbiausiais šaliai klausimais. Nacionalinio sutarimo, įtraukiančio ir poziciją, ir opoziciją, prireiks ne vien švietimo srityje. Tokius susitarimus daro įmanomais oponentų abipusė pagarba diskusijose.
Tikėtina, kad naujame Seime tos pagarbos ir šiaip politinės kultūros bus žymiai daugiau. Tuo tarpu koalicijų sudaryme svarbiausia pradėti ne nuo prieštarų ir takoskyrų, o nuo sąlyčio taškų, dėl kurių lengviausia sutarti. Tokia pradžia ilgalaikėje perspektyvoje įgalintų ir išsiskiriančių pozicijų suderinimą dėl bendrojo gėrio.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.