Dėl Gabrieliaus Landsbergio – tai irgi nieko keista, nes mūsų užsienio reikalų ministras ne pirmus metus stovi tam plėšrūnui skersai gerklės, mažytės Lietuvos užsienio reikalų ministro pastangos gerokai supainiojo rusams kortas – o tiek buvo investuota į Europos Sąjungos (ES) radikalus, nuo italų komunistų iki AfD. Ir – šnipštas. Europa susitelkė. Duoda ir Viktorui Orbanui kakton. Neapykantos kalba išduoda tikrąjį puolimo prieš Landsbergius iniciatorių, lygiai taip pat, kaip ir prieš tris dešimtmečius, kai dar tik stojome prie savo sėkmės istorijos starto.

Kodėl dalis mūsų žmonių tampa pažeidžiami toms melagienoms, gandams, klaidinimams? Daug apie tai galvojau. Ir staiga radau atsakymą – žodžius iš Evangelijos pagal Morkų: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos šios blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ Toks tat ydų sąrašas, kuris daro žmogų pažeidžiamą. Stebėtina, kaip žodžiai, nuskambėję daugiau, nei prieš du tūkstančius metų, tiksliai atskleidžia visą protų nuodijimo techniką: pirmiausia nusitaikoma į žemiausias emocijas – pavydą, pyktį, godumą; tos emocijos pakurstomos ir, jei žmogus nebando jų suvaldyti, galiausiai lieka apakintas ir apkurtintas.

Visai ne atsitiktinai šio ydų sąrašo gale yra žodis „neišmanymas“. Čia jis reiškia ne šiaip nežinojimą, o būtent nenorą žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Žmogui, kuris savo širdyje renkasi neišmanymą, gali pateikti kokius nori faktus, jis jų nematys ir negirdės... Kita vertus, žmogus, kuris geba atpažinti savo ydas ir joms pasipriešinti, bus atsparus bet kokioms protų nuodijimo atakoms, į neišmanymą neįpuls, stengsis išsiaiškinti tiesą ir ja vadovautis.

Kas padėtų tą atsparumą ugdyti – irgi jokia paslaptis. Būtina mažinti kultūrinę atskirtį, nes be aukštos bendrosios kultūros neįmanoma jokios kitos srities pažanga. Pasakysiu dar kitaip: būtina mažinti dvasinį skurdą, kuris nebūtinai sutampa su ekonominiu skurdu. Kad dvasinis skurdas atsitrauktų, reikia pasistengti. Tai visų šviesuolių – dvasininkų, kultūros darbininkų, žurnalistų, politikų – pareiga. Būtų gerai, jeigu dažniau ją prisimintume.