Bet šįkart ketinu kalbėti ne apie dešimtmečiais nutolusią istoriją. O apie tai, kas iš tiesų slypi už skandalo dėl Taivano atstovybės. Pirmiausia apie tai, kas skamba garsiai.
Tai – Kinijos komunistų pasipiktinimai. Bet gi kas trukdė protestuoti ar bent jau siųsti įspėjančias žinutes dar liepos mėnesį, kai dokumentai dėl Taivano atstovybės buvo derinami ir visiškai nebuvo slapti (JAV pritariamos reakcijos tai rodo)? Turint omenyje itin aktyvią Kinijos žvalgybą visame pasaulyje, sunku būtų patikėti, kad būsimos atstovybės pavadinimas būtų buvęs jai nežinomas. Laikas protestams pasirinktas apgalvotai, per Kalėdų atostogas Europoje ir Amerikoje.
Bet kam Kinijai to reikėjo? Štai apie ką reikėtų kalbėti garsiai, bet ne visada ir ne visiems patogu. Pirmiausia, tai tikrai ne Lietuvos problema. Galimas dalykas, Kinijos komunistams prireikė „mažos pergalės“ . Tokiems režimams „mažos pergalės“ laikinai padeda slopinti vidines problemas. O Kinijai tų problemų pastaruoju metu ir viduje, ir užsienyje pakanka. Pandemija, lėmusi prekybos grandinių trūkinėjimą ir pakertanti Kinijos įmonių patikimumą tarptautiniu mastu, tik viena iš jų. Ilgą laiką faktiškai naudojęs vergų darbą, režimas priverstas susitaikyti, kad praranda pigios darbo jėgos privalumus, o kur dar demografinė krizė, nulemta ilgalaikės gimstamumo kontrolės politikos.
Jau užaugo vienturčių karta, kuriai viskas buvo padėta ant lėkštutės. Šiai kartai nelabai būdingas veržlumas kovoje už būvį ir kinams paprastai priskiriamas ypatingas darbštumas. Ištisa kinų karta, pasižymėjusi šiomis savybėmis, seniai paliko Kiniją ir įsitvirtino visame pasaulyje įvairiausiose srityse nuo maisto, aukštų technologijų iki muzikos. Gi pačioje Kinijoje ilgalaikis asmeninių iniciatyvų nuvertinimas lėmė visuotinę apatiją, kurios klampioje atmosferoje dūsta intelektualiniai žmonių pajėgumai (antrai turbūt nereikėtų tiek šnipinėti ir vogti technologijų iš Vakarų).
Maždaug prieš trisdešimtį metų teko bendrauti su vieno ikikomunistinės Kinijos generolo dukra – jai dabar turėtų būti per 90 metų, – gyvenančia JAV. Jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodo, kai tauta per trumpą laiką paliekama tarsi be smegenų, – sakė ji. Sunkiai įsivaizduojamas chunveibinų teroras nepraėjo be pasekmių. Nepatogu garsiai kalbėti, bet šiandieniniai Kinijos komunistai vis dėlto yra tiesioginiai iki alkūnių kruvinų maoistų įpėdiniai. Komunistinis valdymo modelis kurį laiką prisitaikė prie ekonomikos dėsnių, bet to prisitaikymo galimybės pasirodė ribotos.
Režimas šiandien turi rimtų problemų, apie kurias bandoma nutylėti ir nutildyti tuos, kurie kalba. Taip pat siekiama nutildyti ir kalbančius apie žmogaus teisių pažeidimus, apie klimato kaitai lemtingą taršą. Suprantama, kad ši tema baisiai nepatogi ir kai kurioms stambioms Europos įmonėms, lengva ranka perkėlusioms taršias gamybos linijas į Kiniją ir dėl to patekusioms į šiandien jau pavojingą priklausomybę. Iš tiesų, kol ES verslai naudojasi Kinijos gamybos pajėgumais ir faktiškai neribojamomis taršos galimybėmis, kalbos apie žaliąjį kursą skamba gana veidmainiškai – tarsi nesuvoktume, kad klimato kaita nežino sienų.
Šiaip ar taip, Vokietijos žalieji, įgavę per pastaruosius rinkimus nemenką įtaką, galėtų čia suvaidinti solidų vaidmenį. Kažkaip sunku patikėti, kad ir jiems atsirastų motyvų garsiai nekalbėti. Tuo tarpu jau pats laikas įsivertinti Kinijos ekonominės įtakos Europoje mastą ir apsibrėžti lygmenį, pavojingą ES saugumui. Be abejo, Kinija gali to bijoti ir mėginti užbėgti už akių. Apie tai jau kalbama pusbalsiu, bet ar kas nors išdrįs prabilti garsiai?
Gal kai ką ir erzina aktyvi vertybinė Lietuvos politika šiame kontekste, bet ji jau duoda pirmuosius vaisius. Ne tik mums. Svarbiausia – Europai, kurios ilgametis flirtas su Kinija pradėjo kelti rimtų grėsmių visai ES. Dar keli žingsniai ir Kinija imtų diktuoti pasaulinę darbotvarkę. Dabar gi atsiranda šiek tiek vilties, kad pasaulio demokratijoms užteks valios konsoliduotis. Tai tikrai nebe vien Lietuvos reikalas. Bet ši konsolidacija mums naudinga. Galime neabejoti, kad Lietuva susilauks rimtos paramos, nes Kalėdų atostogos jau baigėsi. Bėda tik, kad kai kurie mūsų parlamentarai, verslininkai ir pats Prezidentas, užuot ramiai praleidę šventes, praleido ne vieną progą patylėti.
Tikrai apgailėtinai atrodo, kai stambiausios opozicinės frakcijos atstovai trūks plyš ieško būdų nusilenkti chunveibinų palikuonims, iki šiol engiantiems Kinijos žmones. Tarp jų ir tie, kurie vos prieš kelis mėnesius pasirašė rezoliuciją dėl uigurų genocido. Iš kur tokia politinė trumparegystė? Dar ne taip seniai tos pačios kinų komunistų partijos veikėjai kapojo galvas mokytojams... Dar tebekraujuoja Tiananmenio aikštės grindinys. Gal pamiršome Tibetą? Nepatogu apie tai garsiai kalbėti?
Gal per daug klausomės verkiančių verslininkų, neva praradusių Kinijos rinką. Taip, lyg būtų labai jau daug jos turėję... Kokia reali padėtis? Pagrindinėje šalies informacinėje laidoje graudžiai verkia žaliavinės medienos (beje, daugiausiai jos tiekiantis iš Baltarusijos kirtaviečių) eksportuotojas, bet gi ir pats puikiai žino, kad daug brangiau galėtų ją parduoti Vokietijoje, o jeigu dar bent kiek įdarbintų pilkąsias ląsteles, tai tikriausiai pardavinėtų ne žaliavinę medieną, o kokybiškus gaminius...
Visai neverkčiau, jei tokie bankrutuotų. Gal ir gerai – mažiau Lietuvos miškų pusvelčiui iškirs... Kai kurių verslininkų krokodilo ašaros ir dalies mūsų opozicijos pasirengimas pulti į kojas Kinijos despotijai – gan koktus savanaudiškumo ir bailumo mišinys, dėl kurio ilgainiui tikrai bus gėda. Jau nekalbant apie tai, kad nuolankus atsiprašymas Lietuvai būtų tik nuostolingas. Kinija dėl to tikrai neapsigalvotų ir netaptų mums draugiška – neverta turėti iliuzijų.
Tuo tarpu atsiverianti Taivano rinka teikia tokių galimybių, apie kokias ne viena ES Valstybė galėtų tik pasvajoti. Dar net nepradėjus veikti taivaniečių prekybos atstovybei, lietuviški kroviniai nukreipiami į Taivaną, ir tenykštė rinka atrodo didesnė, nei galime apsižioti. Būtų gerai, kad verslininkai pasidalintų naujausiomis sėkmės istorijomis. Nors galima suprasti ir tam tikrą atsargumą – juk daug parankiau pirmam pasinaudoti galimybėmis, aplenkiant konkurentus... Gal sėkmės istorijos natūraliai mažiau domina žiniasklaidą negu visokie skandalai ir vidiniai nesusikalbėjimai? Nors sutinku, kad gal neverta garsiai kalbėti apie tai, kaip Kinijos trukdžius galima apeiti.
Šiame kontekste tikrai keistokai atrodo, kai prezidentūros spaudos konferencijoje sudaromos sąlygos ponui Vizbarui garsiai verkti, kaip baisiai nukentėjo dėl pašlijusių santykių su Kinija, tuo tarpu Teltonikos atstovai, dalyvavę tame pat susitikime prezidentūroje ir kalbėję apie Taivano teikiamas perspektyvas, lyg netyčia ignoruojami. Laimei, profesionali žiniasklaida laikosi principo atspindėti nuomonių įvairovę... Bet prezidentūros pozicija pasilieka keista. Nepatogu garsiai kalbėti, bet, regis, čia ima viršų asmeninės antipatijos...
Tikrai neverkčiau dėl pigių ir nesaugių Kinijos prekių mažėjančio importo į mūsų rinką. Taip, tam tikrų žaliavų tiekimas gali sutrikti, bet tai – išsprendžiama. Gal ir mokėsime brangiau už vinis. Bet ilgainiui atsiras galimybių tai kompensuoti; ir netgi daugiau, negu dabar įsivaizduojame.
Taivano padėtis išties ypatinga – pusė pasaulio puslaidininkių rinkos (o gal ir daugiau, skaičiuojama iki devyniasdešimt procentų aukštos kokybės produkcijos) – tai šis tas. Užtektų sustoti bent dviems Taivano gamykloms, ir stotų apie 40 proc. Kinijos išmaniosios įrangos eksporto. Greičiausiai todėl, kad vergų darbas ir aukštosios technologijos – sunkiai suderinami dalykai, Kinijai apsimoka taikstytis su demokratija Taivane.
Geopolitiškai Lietuvai tereikia nepasišiukšlinti artimiausiu metu, ir Kinijai teks susitaikyti su pasikeitusia situacija pasaulyje, ypač Indijai pereinant į demokratijų pusę.
Be to, abejočiau, kad tarp Kinijos ir Rusijos esama tokio jau absoliutaus pasitikėjimo ir veikimo išvien. Rusijos oligarchai tikrai dar nepamiršo, kaip Kinija „išdūrė“ juos dujų klausimu prieš keletą metų. Be to, ir Rusija, ir Kinija panikuoja ir grasina ne šiaip sau. Vidinis silpnumas maskuojamas grėsminga poza. Apie tai irgi ne visada patogu garsiai kalbėti. Bet tylėjimas ir abejingumas praėjusiame amžiuje davė kelią Antrojo pasaulinio karo siaubui. Tik vertybinė politika gali užkirsti kelią galimai katastrofai – karinei ar ekologinei – šiame amžiuje.
Dažnai kalbama, kad vertybinė politika, žinoma, pasiteisina ilguoju periodu, bet trumpuoju neša nuostolius jos vykdytojams. Vis dėlto šiandien konkrečiu Lietuvos atveju vertybinė užsienio politika gali pasiteisinti jau artimiausiu laiku, įskaitant ir neįtikėtiną ekonominę naudą, kuri realiai atlieptų daugelio Lietuvos piliečių gerovės lūkesčius. Tereikia nuosekliai laikytis pasirinktos krypties, nepasiduoti bauginimams ir ryžtingai reformuoti savo švietimo sistemą. Tiesą sakant, Prezidentas, kurio pagrindinis rinkiminis lozungas buvo gerovės valstybė, turėtų dėkoti likimui, kad turi tokį užsienio reikalų ministrą, kurio pastangų dėka atsiveria niekieno neprognozuotos ekonominio proveržio galimybės. Dabar kamuolys verslo ir mokslo atstovų rankose. Tikėtina, kad galimybės didesnės, nei mūsų pajėgumas jomis pasinaudoti. Bet pabandykim jau čia susitelkti.
Rizikos taip pat yra realios, bet vis realesnės ir atsvaros toms rizikoms tarptautinėje darbotvarkėje. Lietuvos pavyzdys patvirtina, kad ir maža valstybė gali atlikti reikšmingą vaidmenį. ES bendra pozicija santykiuose su Kinija kažin ar be Lietuvos būtų įgijusi tokį konsolidavimosi pagreitį. Sutinku, kad jis dar nepakankamas, nes atsako į grėsmes reikia šiandien. Vakar jau reikėjo. Bet gi vietoj nestovim...
Neturėtume pamiršti, kad vertybinės politikos oponentų pasitelkiamas palyginimas apie musę ir dramblį yra dvilypis teiginys. Antroji jo dalis kalba, kad musė gali kartais įskristi drambliui į straublį ir priversti smarkiai čiaudėti. Tos antrosios dalies turbūt nereikėtų nutylėti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.