O kalbant apie mūsų visų, Vakarų, atsakomybę, reikia sau atsakyti į kelis klausimus. Ar neskraidymo zona tikrai yra vienintelė pagalbos Ukrainai galimybė? Ar visas kitas jau išnaudojome? Ar padidintume savo galimybes Ukrainai padėti, jei patys taptume rusų raketų taikiniais?
Į pastarąjį klausimą, regis, atsakymas aiškus, tad nepopuliarus NATO vadovybės sprendimas šiuo momentu yra pakankamai motyvuotas. Priimti tokį sprendimą, neužtikrinus, kad karo veiksmai neišsiplės teritoriškai, būtų neatakinga. Visai neatmetu, kad artimiausiomis dienomis padėtis gali pasikeisti.
Ar išnaudojome visas kitas galimybes? Tikrai ne. Vis dar perkame rusiškas dujas, nors ekspertai beveik vienu balsu tvirtina, kad visiškas embargas būtų skausmingas tik Rusijai. Visiškas visų Rusijos bankų atjungimas nuo SWIFT taip pat dar neįgyvendintas.
Dideli kiekiai aukščiausios klasės gynybinės ginkluotės – jau Ukrainoje, ir tai dar ne pabaiga. Dar daugiau pakeliui. Bet tai jau iš serijos „nereikia garsiai kalbėti“. Dabar svarbu ne viešieji ryšiai, o veiksmai.
Šaukiamo amžiaus vyrai bėga iš Rusijos ir Baltarusijos. Pasipriešinti mobilizacijai – mažiausia, ką šiandien gali šių šalių piliečiai. Ir jie tai daro. Bet neatmetu tikimybės, kad atsiras ir pasiryžusių partizaniniams veiksmams agresoriaus užnugaryje. Taigi, netiesa, kad diktatorių prispausti žmonės visiškai nieko negali padaryti. Tik tiek, kad taikaus pasipriešinimo laikas, matyt, baigėsi. Gal tikėtis, kad raketiniuose Rusų daliniuose atsiras tokių, kurie nepastebimai nukenksmins raketų valdymo sistemas, šiandien dar yra per daug, bet ką gali žinoti... Juk prie paleidimo pulto jau reikia šiokio tokio IQ...
Šoigu ne veltui nepakelia į orą daugiau naikintuvų. Jis nepasitiki pilotais, kurių karjera labai skiriasi nuo jo paties, buko partinio prasisiekėlio. Tapti naikintuvo pilotu reikia nemenkų profesinių žinių, o tuo pačiu pakeliui auga ir intelektinis pajėgumas. Kol kas aiškinama, kad daugelis pilotų tiesiog nepakankamai apmokyti, kad išvengtų oro erdvės pažeidimų ir gebėtų išlaviruoti erdvėje virš Ukrainos. Bet didžiausias Šoigu košmaras, kuris vieną dieną gali išsipildyti – tai, kad milijardus kainavusi technika ne šiaip bus numušta, o atsidurs ukrainiečių rankose...
Gera žinia apie pirmą humanitarinį koridorių – tai tik nedidelė paguoda. Bet kartu ir realus ženklas, kad rusų vadeivos, gal išskyrus Putiną ir Šoigu, pradeda suvokti, į ką įsivėlė.
O mums dabar reikia tiesiog atidėti į šalį pyktį ir neviltį, ir apsižiūrėti, ką dar patys galim padaryti, ko dar nepadarėm. Tuščias burbuliavimas nepadės niekam. Tuo pačiu norėčiau įkvėpti vilties rusams, kurie suvokia šio karo beprasmiškumą, kurie galvoja apie šviesią, kultūringą, taikingą Rusijos ateitį. Gerų žmonių neviltis maitina piktavalius kaip dopingas. Neduokime jiems to dopingo – ir grėsmingos blogio pozos subliūkš.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.