Ši intencija sveikintina, tik tiek, kad konferencija apsiribojo vienos pusės nuomonėmis – tai tarp jos dalyvių sutarimas ir taip yra. Žingsnis sutarimo link būtų tuomet, jei vyktų diskusija tarp skirtingų pozicijų, bent jau skirtingų tikinčiųjų pozicijų.
Atidžiai peržvelgiau publikuotus pranešimus ir atradau išties įdomios medžiagos. Bet būtent ši medžiaga verčia grįžti prie konferencijos pavadinimo. Ar tikrai tokia yra alternatyva Lietuvai? Manau, ne. Nes partnerystė niekaip negali ir pagal teikiamą įstatymą nepretenduoja pakeisti prigimtinės šeimos. Tai patvirtina ir dauguma konferencijos pranešimų, ir partnerystės įstatymo rengėjai, kurie skatina pažvelgti į partnerystę ne kaip į grėsmę, o kaip į apsaugą žmonėms, kurie nenori ar dėl objektyvių priežasčių negali kurti santuokos.
Iš tiesų alternatyva yra ne visai Lietuvai, kurios konstitucija nedviprasmiškai įtvirtina prigimtinės santuokos ir iš jos kylančios šeimos vertingumą bendrajam gėriui. Kalbėti reikia apie alternatyvą sąlyginai nedidelei Lietuvos piliečių grupei, kuri iki šiol yra tarsi už įstatymo ribų ir negali vadintis artimaisiais, nors realiai tokiais yra. Manau, šiai grupei neturėtume primesti modelio pagal kitos, gausesnės visuomenės grupės įsivaizdavimą. Gal verčiau būtų sukurti pasirinkimo galimybę tarp partnerystės ir bendro gyvenimo sutarties ir palikti laisvę rinktis patiems žmonėms, kuriuos tai liečia?
Sutarimo dėl bendro gyvenimo modelis, kai kurių Bažnyčios hierarchų nuomone, aktualus Bažnyčios institucijoms – vienuolijoms ir kunigų emeritų globai. Nors tenka girdėti ir nuogąstavimų, ar sutarties dėl bendro gyvenimo įteisinimas neatvertų galimybės įteisinti daugpatystę... Turint omeny migraciją iš šalių, kuriose daugpatystė pagal paprotinę teisę de fakto egzistuoja, tai nėra vien teorinis klausimas. Ir tada jau kyla kitas klausimas: ar daugumai Lietuvos piliečių daugpatystės įteisinimas būtų priimtinas, ar neatrodytų grėsmingas? Tad ko gero sutarties dėl bendro gyvenimo įstatymo projektą reikėtų atidžiai peržiūrėti prieš teikiant kaip alternatyvą partnerystei. Šiaip ar taip, partnerystės įteisinimas tokiame kontekste atrodo žymiai mažiau kontraversiškas. Bažnyčiai nepriklausantys realioje partnerystėje gyvenantys žmonės tiesiog veikiausiai rinktųsi įteisinti savo santykius pagal partnerystės įstatymą. Galbūt atsirastų ir tokių, kuriems sutartis dėl bendro gyvenimo būtų priimtinesnė. Svarbu, kad mes, įstatymų leidėjai, sukurtume galimybę žmonėms pasirinkti pagal savo sąžinę... Jei tai pavyktų, pavyktų tiesiog užversti susipriešinimo puslapį ir žengti tvirtą žingsnį visuomeninės taikos link. Ir bendrojo gėrio požiūriu tai būtų sveika.
Tikrai nemanau, kad tuo visos problemos būtų išspręstos. Lietuvoje iki šiol klaidingai manoma, kad tam tikros grėsmės ir problemos susijusios būtent su partnerystės įteisinimu. Todėl dar prieš imantis tiek kaitinančių visuomenės temperatūrą įstatymų reikėtų rimtai peržiūrėti populiarias baimes.
Pirmiausia reikėtų nustoti painioti teisines sąvokas su populiariomis sampratomis, kurias įvairios piliečių grupės gali turėti skirtingas. Painiojimas nekaltas, kol nepradedamas naudoti bauginimui – esą, partnerystė išstums tradicinės šeimos sampratą ir sumenkins prigimtinės šeimos svarbą visuomenėje. Nė vienoje šalyje, kur įteisinta lyčiai neutrali partnerystė, tai neįvyko. Neįvyko netgi tose šalyse, kur buvo įteisintos vienalytės santuokos. Britų konservatoriai vienalyčių santuokų įteisinimą parėmė argumentu, jog bet koks pastovių santykių įteisinimas suteikia visai visuomenei daugiau stabilumo, mažiau lieka erdvės korupcijai, paslėptiems interesų konfliktams ir įvairiems piktnaudžiavimams slaptu poveikiu.
Baimė, kad vienalytės poros masiškai sieks įsivaikinti ar „įsigyti“ vaikų per surogatystę ir užvers Lietuvą ieškiniais Europos žmogaus teisių teisme dėl diskriminacijos, jei tokia teisė joms nebūtų suteikta, piešia partnerystę kaip grėsmę vaiko interesų užtikrinimui. Bet peržvelgus EŽTT praktiką aiškėja, kad Prancūzija yra pralaimėjusi tokių bylų tik dėl to, kad pačiame partnerystės įstatyme numatė skirtingą vienalyčių ir dvilyčių porų traktavimą. EŽTT apskritai svarsto bylas pirmiausia atsižvelgdamas į šalyje galiojančius įstatymus. Europos teisingumo teisme buvo nagrinėjami keli ieškiniai dėl diskriminacijos. Buvo laimėta, pavyzdžiui, byla dėl draudimo išmokos vienam partneriui mirus. Jos neišmokėjimas buvo pripažintas diskriminacija, ir draudimo bendrovė buvo įpareigota išmokėti per daugelį metų sukauptą draudimo išmoką.
Baimė, kad pedagogai, socialiniai darbuotojai, medikai bus diskriminuojami dėl savo įsitikinimų taip pat yra šiek tiek perdėta. Taip, tokių atvejų yra pasitaikę kai kuriose Vakarų valstybėse. Todėl ir ėmė kurtis krikščionių profsąjungos, pajėgios ginti krikščionių darbuotojų teises teismuose. Tokia profsąjunga neseniai įsikūrė ir Lietuvoje, tad kraštutinės kairės aktyvistų veiksmai sulauks adekvataus atsako ir galimybės priversti ką nors slėpti savo pažiūras karjeros sumetimais bus teisėtais būdais apribotos.
Baimė, kad tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bus pažeistos, yra viena labiausiai kaitinančių viešąją erdvę. Ypač karštos diskusijos užvirė po Vengrijos parlamento priimtų įstatymų, dėl kurių mūsų prezidentas ir užsienio reikalų ministras išsakė skirtingas nuomones tarptautiniu lygiu. Tai rodo ir susipriešinimo visuomenėje laipsnį.
Susipriešinimo ištakos dažniausiai susiveda į abipusį bandymą primesti savo požiūrį iš jėgos pozicijų. Kodėl šiandien turime tokią situaciją Lenkijoje ir Vengrijoje? Ten neabejotinai kilo reakcija į dalies LGBT aktyvistų bandymus primesti visiems mažumos taisykles (šie bandymai savo ruožtu anksčiau buvo išprovokuoti pažeminimo, kartais – atviro smurto bei netradicinės orientacijos asmenų diskriminavimo). LGBT bendruomenės pretenzijų primetimo tikrai būta per poveikį įstatymdavystei, per populiariąją kultūrą, per poveikį žiniasklaidai, per diskriminaciją dėl įsitikinimų darbo rinkoje, per šeimos teisės auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus pažeidimus ir pan. Tie bandymai galiausiai atsisuko prieš pačią LGBT bendruomenę, kurioje radikalusis sparnas, ko gero, taip pat yra mažuma, kaip ir radikalioji dešinė – dešiniajame politiniame spektre.
Lenkija ir Vengrija pabandė iš daugumos pozicijų primesti ribojimus, kurie tarsi pašaukti ginti teisingus dalykus, kaip antai tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo dorovines nuostatas (kas įtvirtinta ir ES žmogaus teisių konvencijoje) arba apsaugoti nepilnamečius nuo žalingos informacijos (tai įrašyta ir ES audiovizualinėje direktyvoje, tik visiškai nebeaišku, kaip gali būti taikoma skaitmeniniame amžiuje). Prasilenkimai su šiomis normomis mažiausiai susiję su partnerystės įteisinimu, nors kartais ir labai stengiamasi tokį ryšį įžvelgti. Jie susiję būtent su noru primesti savo požiūrį visai visuomenei, negebėjimu tartis ir argumentuoti, polinkiu selektyviai manipuliuoti informacija; ir čia paprastai abi konfliktuojančios pusės daro tą patį, kartais grubiau, kartais subtiliau, bet esmės tai nekeičia.
Kokia yra tikroji konfliktų ir įtampų priežastis? Vyksta grumtynės, kuriose tiesiog pamirštama pagarba kitaip manančiam. Pagarba yra tas raktažodis, kuris, ko gero, vienintelis gali išvesti iš konflikto labirintų. Pagarba neišplaukia iš instinktų, ir jos ugdymas nėra paprastas dalykas. Pagarbos kitam žmogui pagrindai pirmiausia gaunami šeimoje. Štai kodėl visokeriopa, taip pat ir psichologinė, pagalba šeimai yra svarbi valstybinės politikos dalis. Ir pagrindinis principas formuojant ugdymo procesą turėtų būti ES žmogaus teisių konvencijos normos, aptariančios ir vaikų, ir tėvų teises, bei kiekvieno žmogaus teisę į orumą.
Štai nuo čia, regis, galima būtų imtis konflikto išnarpliojimo. Vengrijos bandymas uždrausti mokyklose kalbėti apie homoseksualumą tarsi turėtų ginti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. ES institucijos apkaltino Vengrijos valdžią bandymu įvesti cenzūrą. Buvo aukščiausiu lygiu apsižodžiuota, pasirašyti skambūs pasmerkimai. Bet esminis klausimas čia yra kitas – ar šiandien išvis įmanoma atriboti paauglį nuo plačiai internete prieinamos akivaizdžiai žalingos informacijos? Įskaitant ir nekokybišką, ir prasilenkiančią su mokslu, ir atvirai propagandinę, ir kurstančią nesantaikas bei neapykantą, ir platinančią patyčių kultūrą? Ko gero, atsakymas būtų „ne“. Draudimai bet kuriuo atveju būtų sunkiai įgyvendinami. Smalsaujantys paaugliai vis tiek prisigraibytų internete visokių pikanterijų, dirginančių vaizduotę, dalis tėvų būtų pasimetę, jaustųsi „atsilikę“, praradę ryšį su savo maištaujančiomis atžalomis.
Ar yra kokia nors galimybė užbėgti už akių tokioms situacijoms? Pirmiausia, jei kalbame apie valstybės politiką, ugdymo procesas jokiomis aplinkybėmis negali apeiti tėvų atsakomybės ar prasilenkti su esminiais vaiko interesais. Pavyzdžiui, skandinavų eksperimentavimas su ankstyvojo lytinio ugdymo programomis tikrai verčia abejoti, ar nėra trikdomas mažamečių lytinio identiteto formavimasis. Tiesa, šis eksperimentavimas nebuvo toks paplitęs, kaip kartais bandoma parodyti, pabrėžiant tai kaip vieną iš partnerystės įteisinimo grėsmių. Bet kodėl gi mes negalėtume pasimokyti iš svetimų klaidų ir, užuot bandę apeiti tėvų teises, pamėgintume juos įgalinti suteikti savo vaikams mokslu paremtos ir nešališkai parengtos informacijos? Kodėl nesuteikus jautrios informacijos būtent tėvams ir nepalikus jiems kūrybingai spręsti, kaip ir kada tomis žiniomis pasidalinti su savo vaikais, kad šie neskęstų agresyviame informacijos sraute panašiai, kaip socialinės rizikos šeimų vaikai skęsta gatvės subkultūroje? Manau, rūpestingi tėvai tikrai džiaugtųsi specialistų parengta medžiaga apie tą pačią homoseksualumo raišką įvairiais istorijos laikotarpiais ir įvairiose kultūrose arba ir bendresne lytiškumo raiškos istorija, galų gale psichologijos bei filosofijos idėjomis, kurios aktualios bręstančiai asmenybei. Tai būtų didelis palengvinimas tėvams, norintiems autoritetingai, faktų kalba atsakyti į vaikų keliamus klausimus. Bendrojo gėrio požiūriu tai būtų ir veiksmingas sąmokslo teorijų nukenksminimas.
Beje, kaip tik sąmokslo teorijos yra tas virusas, kuris sukelia visuomenės karščiavimą ir gilina įvairiausius konfliktus. Daugiau faktų kalbos – mažiau sąmokslo teorijų. Mažiau sąmokslo teorijų – daugiau supratimo ir pagarbos.
Be to, nereikia pamiršti, kad mūsų teisinėje sistemoje vaiko interesai laikomi prioritetiniais, pavyzdžiui, sprendžiant skyrybų bylas arba vertinant socialinės rizikos šeimas. Gauti būtinas žinias yra svarbus vaiko interesas, todėl mokykla turi pareigą tas žinias suteikti, taip pat ir lytinio švietimo srityje, tinkamais būdais ir tinkamu laiku. Šios žinios – svarbi vaiko saugumo garantija ir jo teisė. Daugeliui tėvų, tiesą sakant, tai – didelė pagalba, ir nė kiek nesikerta su vertybiniu ugdymu, kuris laimingu atveju, žinoma, pirmiausia yra šeimos reikalas.
Ką daryti situacijose, kai tėvai, praradę pasitikėjimo ryšį su vaikais, permeta ir šią atsakomybę mokyklai? Bendrojo gėrio požiūriu čia svarbu išlaikyti vieną principą – dvasinė individo branda neturėtų atsilikti nuo fizinės. Tam reikalingas nuoširdus pasitikėjimo ryšys su pedagogu, psichologu, socialiniu darbuotoju. Ar toks ryšys iš viso įmanomas? Ko gero, įmanomas, tik su viena sąlyga – šie suaugusieji neturėtų būti priversti slėpti savo tikrųjų pažiūrų, turėtų likti galimybė dalintis autentiška patirtimi, išlaikant būtiną takto jausmą. Kitaip tariant, pasidalijimas patirtimi, neprimetant savo pažiūrų ir neprasilenkiant su mokslu pagrįstomis žiniomis, yra svarbus ugdymo elementas.
Svarbu suprasti, kad net ir geriausi tėvai negali automatiškai perduoti, pavyzdžiui, savo tikėjimo. Kiekvienam bręstančiam žmogui reikia pačiam jį atrasti. Tam reikalingos žinios iš nešališkų, autoritetingų ir autentiškų šaltinių. Nebūtų normalu informuoti, pavyzdžiui, apie religijas iš agresyvaus ateizmo pozicijų.
Etinius pagrindus pirmiausia gauname ne iš teorijų, o iš pavyzdžių ir gyvenimo situacijų. Mokykla čia gali svariai papildyti šeimos pastangas ugdyti dorus piliečius. Solidarumas, pagarba, atsakomybė geriausiai formuojasi dalyvaujant savanoriškose socialinėse praktikose, todėl šiandieninės mūsų švietimo sistemos orientavimasis į tokias praktikas yra itin perspektyvus, o mėginimai visokiomis veidmainiškomis rezoliucijomis supriešinti, sukiršinti tarpusavyje mokytojus ir tėvus, neva ginant tėvų interesus ugdymo procese, yra tikras griovimo darbas. Iš kur po to paimsime mokytojų, gebančių motyvuoti paauglius imtis atsakomybių už bendrus reikalus? Jau ir taip mokytojo padėtis mūsų visuomenėje yra visiškai nemotyvuojanti rinktis šią specialybę.
Ugdymo procese nereikėtų palikti už skliaustų nei ateitininkų, nei skautų, kuriems tikėjimo motyvai gerbti kitą žmogų kaip Dievo kūrinį yra lemiami; nei liberalaus jaunimo, kuriam žmogaus teisės ar gamtos saugojimas yra prioritetinė motyvacija, padedanti peržengti apsiribojimą individualiais egoistiniais interesais. Pažvelgę giliau, beje, nesunkiai pamatysime, kad šios motyvacijos turi daug bendro, o pagarba žmogaus teisėms Vakarų civilizacijoje turi gilias krikščioniškas šaknis.
Bažnyčia turi teisę ir pareigą priminti pamatines krikščioniškas vertybes, bet didelis klausimas, ar, pavyzdžiui, neseniai paskelbtoji Šiluvos deklaracija atspindi tikrąją Bažnyčios poziciją? Ypač kalbant apie santuoką ir šeimą.
Pirmiausia, santuoka, Bažnyčios požiūriu, yra sakramentas, numatytas išimtinai vyro ir moters neišardomai sąjungai. Tokiu būdu sakramentinė santuoka nėra tapati civilinei santuokai ar kitokiai sąjungai. Bažnyčia nenurodinėja, koks turi būti šeimos santykių turinys, nes šeimos sampratos visuomenėje įvairuoja, ir tai natūralu.
Baisėjimasis tuo, kad pavasarį teiktame partnerystės įstatyme santykių pagrindimas (3 str.) tapatus šeimos santykių pagrindimui, niekaip nesusijęs su Bažnyčios mokymu. Sutapimas natūralus, nes patys bendražmogiškieji pastovių santykių pagrindai panašūs, kad ir kokia būtų šeimos ar partnerystės sudėtis ar įteisinimo forma. Santykių pagrindai gali būti apibrėžiami kiek skirtingai, gali ir visiškai sutapti, bet nei vienu, nei kitu atveju nebus jokio prieštaravimo konstitucijai, nes joks įstatymas negali panaikinti gamtoje egzistuojančio skirtumo, kuris yra tinkamai Lietuvos konstitucijoje atspindėtas, ir to visiškai pakanka.
Žodžiu, dalies uolių katalikų mėginimas įpiršti savo ribotą šeimos sampratą su oficialia Bažnyčios pozicija nelabai dera, kaip ir to paties Laisvos visuomenės instituto atstovų prieštaravimas popiežiaus Pranciškaus raginimui skiepytis ir tokiu būdu parodyti meilę artimui.
Meilė artimui, pagarba žmogaus gyvybei, sąžinės laisvė, atsakomybė už bendrąjį gėrį – šios vertybės šiandien iš esmės atspindimos ir ES žmogaus teisių konvencijoje, ir daugelio Vakarų šalių konstitucijose. Kiekvieno žmogaus teisės į orumą pripažinimas niekaip neprieštarauja Bažnyčios mokymui. O siekis vienos, kad ir gausiausios, grupės valia primesti mažumai netinkamas įstatymo normas kažin ar būtų suderinamas su sąžinės laisvės principu.
Daugelio šalių praktika rodo, kad partnerystės įteisinimas nesikerta su daugumos palankumu prigimtinei šeimos sampratai. Nė viena tradicinė šeima dėl to nesugriuvo, daugelis žmonių vis dar laiko gėriu susilaukti vaikų natūraliu būdu ir stengiasi tiems vaikams suteikti visa, kas geriausia, įskaitant ir dorovines nuostatas. Buvusi priešprieša visuomenėse, lydėjusi įstatymų svarstymą ir priėmimą, greitai tapo istorija, prikeliama radikalios kairės ar dešinės nebent prieš rinkimus, siekiant papildomo matomumo...
Tai tik patvirtina, kad vertybės geriausiai ginamos, kai jomis gyvenama, kai jos liudijamos kasdienybėje. Tiesa, gyventi pagal nuoseklias dorovines nuostatas ir patraukti prie vertybių savo pavyzdžiu – sunkiau nei pasirašyti kokią deklaraciją, sudalyvauti kokiame marše ar teikti Seimui svarstyti kokią skambią rezoliuciją.
Stengdamiesi liudyti savo vertybes kasdienybėje, dažniausiai netrunkame įsitikinti savo netobulumu. Kartais ir geriausių ketinimų turėdami, klumpam ir klystam. Dažnai gauname pripažinti, kad esame nusidėjėliai, reikalingi begalinio Dievo gailestingumo (žinoma, kalbu pirmiausia apie brolius krikščionis, įskaitydama ir save į jų tarpą). Tai gal verčiau pamėgintume rasti ir savo širdyje gailestingumo artimui, net jeigu nepritariame to artimo idėjoms ar gyvenimo būdui; artimui, kuris iš prigimties kiek kitoks, negu dauguma? Kad kartais nenutiktų kaip tam Evangelijos palyginimo skolininkui (Mt 18: 23 – 35).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.