Duok Dieve, kad taip nenutiktų, bet panieka oponentams, vadinant juos „sofos politikais“, neduoda daug vilčių, kad bus tariamasi svarbiausiais rudens sesijai paliktais klausimais ar atsižvelgiama į tą visuomenės dalį, kuri už „valstiečius“ šiaip ar taip vis tiek nebalsuoja. Groteskiškas klausimų skaičius – per penkis šimtus – verčia abejoti, ar nors pusė jų bus bent kiek rimčiau apsvarstyta...
Ypač neramina tai, kad visiškai nepalikta laiko biudžeto svarstymui. Matyt, vyriausybei patiko priiminėti sprendimus už uždarų durų ir tokiu stilium ketinama tęsti, kol Seimas springs nuo klausimų gausos...
Pensininkai susirūpino ne šiaip sau. Rezervas pensijų indeksavimui jau išleistas, o ekonomikos augimas, su kuriuo pensijų indeksavimas įstatymu susietas, net labai optimistinėmis prognozėmis, atgaus tempą nebent nuo kitų metų vidurio. Priežastis – nebūtinas ir aiškiai perteklinis ekonomikos stabdymas, už kurį tiesiogiai atsakinga ši vyriausybė.
Kalbos apie tai, kad pensijų įstatymas bus taisomas, reiškia tik viena – būsimoji vyriausybė turės skolintis. Tikintis, kad skolinimosi sąlygos smarkiai nepablogės, tai neturėtų bauginti. Bet klausimas, kiek iš pasiskolintų milijardų jau pravalgyta ir kiek bus numatyta pravalgymui kitų metų biudžete jau reikalauja nuodugnios analizės. Disproporcija tarp paramos vartojimui ir investicijų į labiausiai atsiperkančias sritis gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių – todėl čia neturėtų būti ne tik sprendimų už uždarų durų. Neturėtų būti net menkiausio neskaidrumo.
Opozicija siūlė jau pavasario sesijoje koreguoti biudžetą, nes krizinės išlaidos akivaizdžiai viršijo pajamas. Į tokius siūlymus buvo arogantiškai numojama ranka. Kuo paremtos premjero kalbos apie būsimą perteklinį ir socialiai orientuotą biudžetą, – kol kas neaišku. Tokiame kontekste ekstremalių operacijų vadovo postringavimai apie demokratiją ir konsensusą skamba tik kaip dar vienas pasityčiojimas.
Tai buvo pirmojoje partijų debatų laidoje per LRT. Teko sėdėti vienoje iš palaikymo komandų. Susilaikiau nuo replikavimo, nes žodžiai, kurie sukosi ant liežuvio galo, vargu ar būtų pripažinti tinkamais nacionalinio transliuotojo eteryje. Šiaip eilinis žiūrovas tikriausiai perjungė kanalą jau po pirmųjų dešimties minučių, bet man teko sėdėti studijoje ir viso to klausytis nuo pradžios iki galo.
Pirmiausia kyla klausimas, kodėl TV debatuose jau antrąkart iš eilės atsisako dalyvauti premjeras ir „valstiečių“ sąrašo lyderis S. Skvernelis? Gal tai smulkus kerštas nacionaliniam transliuotojui už tai, kad „valstiečiams“ per visą kadenciją taip ir nepavyko užmesti apynasrio LRT? Gal premjeras nepagalvojo, kad tai elementari nepagarba rinkėjui? O gal kaip tik labai apgalvotai pasilieka šešėlyje, dalindamas skolintus pinigus be platesnių diskusijų?
Tuo tarpu jau ir tos vienkartinės išmokos pensininkams labiau panašios į pasityčiojimą, o juo labiau – dviejų šimtų eurų atostogų išmoka mokytojams, lyg tyčia pasiekusi juos rugsėjo pirmąją, kai mokytojams jau ne tik apie atostogas, bet ir apie laisvesnę valandą nebėra kaip pagalvoti...
Žinoma, gali būti ir grynai psichologinių priežasčių – gal premjeras tiesiog bijo Nemiros Pumprickaitės... Situacija studijoje, kai valdantiesiems kliūva ir iš kairės, ir iš dešinės – ne iš maloniųjų. Premjeras žmogus karštas, gali ir nesusivaldyti... Užtat Aurelijui Verygai tie korektiški oponentų papešiojimai – kaip nuo žąsies vanduo.
Tai kas, kad jam priminta ir atsakomybė už visiškai netikusį vadovavimą sveikatos sistemai, kai dėl perteklinių ribojimų mirė onkologinėmis bei širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai, kurie laiku negalėjo gauti pagalbos; kai medikams tiesiog buvo trukdoma atlikti savo pareigą. Gal nebūtų taip jau vis tiek, jei sulauktų teismo ieškinių dėl konkrečių atvejų, bet artimųjų netekę žmonės tikrai nedega troškimu eiti kryžiaus kelius teismuose...
Pertekliniai ribojimai dažniausiai yra aiškus veiklos imitacijos požymis. Būtent tokia veiklos imitacija buvo ir visa garsi antialkoholinė kampanija. VU mokslininkų tyrimai parodė, kad jos rezultatai – mažiau negu kuklūs, ir girtis įvykdytais pažadais netgi čia nelabai yra pagrindo. Užtat kyla teisėtas klausimas, ką sveikatos ministras, pats būdamas psichiatras, padarė, kad psichologinė pagalba priklausomybių riziką patiriantiems ir nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms būtų realiai prieinama net ir tais atvejais, kai neišgalima susimokėti už tokias paslaugas privačiose klinikose?
Bet... Jeigu minėta kampanija buvo tik viena parodomųjų veiklų, tai klausimas, matyt, liks retorinis.
Tačiau kitas – visai ne retorinis – klausimas – tai šimtas šešiasdešimt tūkstančių, kuriuos sveikatos apsaugos ministras nusprendė skirti „kovai su korupcija“ sveikatos apsaugos sistemoje. Ne, ne su neskaidriais viešaisiais pirkimais, o su gydytojų kyšininkavimu. LRT debatų studijoje pats ministras pripažino, kad ši problema baigia išnykti keičiantis kartoms. Bet kam tuomet reikia išmesti mokesčių mokėtojų pinigus problemai, kuri sprendžiasi pati savaime? Už tuos pinigus jau pasirodė plakatai, žeminantys visus gydytojus apskritai, tarsi visi be išimties būtų kyšininkai...
Gal tai – vėlgi – smulkus ministro kerštas medikams, kurie drįso prieštarauti jo abejotiniems sprendimams ir viešai kritikavo bereikalingą sveikatos įstaigų darbo trikdymą ir negebėjimą koordinuoti esamų pajėgumų? Gal medikų bendruomenė turėtų kaip nors į tai reaguoti? O gal vyriausioji rinkimų komisija vis dėlto, užuot kabinėjusis prie feisbuko įrašų ar draudusi TV debatuose naudoti partijų simboliką, pasidomėtų, ar nėra visa ši „antikorupcinė“ kampanija įžūlus rinkiminis triukas už mokesčių mokėtojų pinigus, piktnaudžiavimas tarnyba vienos partijos naudai?
Ar bus šis įžeidžiantis visą medikų bendruomenę veiksmas nuleistas tylomis, kaip ir istorija su dviem procentais nuo GPM, iš kurių staiga liko tik 1,2. Tikriausiai menininkai, neformalaus ugdymo specialistai, labdaros organizatoriai tada tiesiog neteko amo... Įdomu, ar labai įspūdinga suma buvo sutaupyta ir kur tie pinigai nukeliavo? Kas dabar atrinks? Faktas tik, kad taip buvo pasityčiota ir iš paramos gavėjų, ir iš tų, kurie nori paremti veiklas, kurios jiems atrodo svarbios. Ne, šiukštu, ne piliečiams spręsti, kur naudojami jų sumokėti mokesčiai...
Labai norėčiau tikėti, kad visi tie pasityčiojimai iš pensininkų, gydytojų, mokytojų, mokslininkų ir menininkų pagaliau baigsis. Norėčiau netgi tikėti, kad visos tos patyčios vis dėlto kilo ne iš piktos valios, o per neapsižiūrėjimą, neišmanymą, skubėjimą pagaliau.
Neabejoju, kad ir šioje vyriausybėje yra žmonių, kurie supranta savo atsakomybę ir turi profesinių kvalifikacijų, ir jiems svarbu, kad finišo tiesiojoje ši vyriausybė nesitėkštų veidu į purvą. Patikėkit, tai svarbu visai Lietuvai, įskaitant ir opoziciją, kuriai ne vis tiek, kaip dabartinė vyriausybė finišuos.
Kad strigusioms per vidurį kadencijos reformoms nebeliko laiko – supranta visi. Klausimas tik kokie bus tų paskutinių mėnesių vyriausybės ir valdančiųjų prioritetai. Ar bus pasiliekama prie parodomųjų veiksmų, skirtų išimtinai rinkimų kampanijai, ar vis dėlto pavyks rasti sutarimą dėl klausimų, kurie lems artimiausią šalies perspektyvą?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.