Liudvika Pociūnienė. Tai, kas nepavyko maršistams ir karbauskininkams kartu sudėjus, atrodo, pavyko vienam Andriui Tapinui

Prieš akis – pirmalaikiai Seimo rinkimai ir, mažų mažiausia, Vyriausybės griūtis. Kaip galėjo taip atsitikti? Pats Andrius Tapinas tvirtina nesitikėjęs tokios reakcijos, juolab, to nesiekęs. O ko tikėjosi? Vieno kito ministro galvos, ir viskas būtų gerai? Deja. Gerai nebūtų, nes toliau reikėtų aiškintis, kaip politinei veiklai skirtus pinigus naudojo Seimo nariai ir ministrai, ko gero, ateitų ir prezidentinių kampanijų finansavimo, ir nepateiktų deklaracijų eilė, nesgi, pagal galiojantį įstatymą, už 2018 metus – neprivalu. Tokia jau ketvirtosios valdžios dalia – didelės galios, bet ne mažesnė ir atsakomybė…

Po Jurgitos Šiugždinienės griežto apsisprendimo nelikti ministrų kabinete ir Gintarės Skaistės grąžinamų lėšų, kurioms nerinko čekiukų, nepasigirdo nė kriukt iš kur kas solidžiau rankas pasišildžiusių savivaldybininkų, kurių popieriukus pakedeno skaidrinimas. Gal dar pasigirs?

A. Tapinui galima būtų tik padėkoti, kad paskubino procesus, kurie šiaip būtų nuosekliai sprendžiami su visa valstybės tarnybos reforma. Ir dabar akivaizdu, kaip pralaimime lenktynes su laiku, nes jau vakar reikėjo… Jeigu dar prieš metus kažkam galėjo būti neaiškus radikalių pokyčių būtinumas, tai dabar, regis, visų politinių krypčių atstovams abejonių nebekyla. Galima būtų padėkoti... Jei ne milimetrinis žurnalisto slystelėjimas nuo ad rem prie ad hominem. Statyti J. Šiugždinienę į vieną gretą su tikrais piktnaudžiautojais buvo neteisinga ir negarbinga, o su retorika gerokai persūdyta. Vietoj to, įsijungus kalkuliatorių telefone, nesunku įsitikinti, kad ministrės išleistos sumos neviršija būtinų išlaidų aktyvaus politiko, kone kasdien kursuojančio tarp Vilniaus ir Kauno ir faktiškai dirbančio už tris. Prie tokių krūvių dar sukti galvą dėl čekiukų, juolab, kad pagal galiojusią tvarką tai nebuvo privaloma? Kaip jau ne pirmą kartą, koją ministrei pakišo ir konservatorių viešųjų ryšių silpnybė, dėl kurios premjerei tenka ne kartą ir ne du „kristi ant ambrazūros“.

Pasigirsta balsų, kad TS-LKD prezidiumo siūlymas eiti į pirmalaikius rinkimus – nerimtas ir neadekvatus. Nesu partijos narė, bet manau – dar ir kaip adekvatus, ir tikrai už jį balsuosiu, kai ateis laikas. Nieko keisto, kad tokia idėja gąsdina Saulių Skvernelį ar Viliją Blinkevičiūtę. Jiems išties būtų labai patogu, kad konservatoriai eilinį kartą susidegintų, gesindami ekonomikos recesijos gaisrą, o jie patys ateitų kaip tautos išgelbėtojai, kai ekonomika jau ims kopti iš nuosmukio. Nė vienas iš jų nedega entuziazmu galynėtis su artimiausio pusmečio, o gal ir ilgesniu nacionalinės ekonomikos susitraukimu ir formuoti deficitinį biudžetą fiskalinė drausmės rėmuose. Jau geriau palikti tai konservatoriams.

Bet grįžkime prie pagrindinės temos. Neretai sulaukiu klausimo, kodėl tokia ydinga politinės veiklos finansavimo sistema, pareinanti dar iš sovietmečio, tveria jau tris dešimtmečius nepriklausomoje Lietuvoje? Atsakomybę čia turėtų dalytis visos valdžios šakos, neišskiriant nė Dalios Grybauskaitės, kuri ištisą dešimtmetį turėjo įstatymo iniciatyvos teisę, galėjo inicijuoti pasenusių, iš sovietmečio besivelkančių kanceliarinių ir visokių ten reprezentacinių išlaidų reformą, ne vien ministrų galvas kapoti...

Akivaizdu, kad iš inercijos daugeliui, ypač vyresnės kartos politikų tokios „tvarkos“ atrodė „nieko tokio“. Šiandien jau nebereikia ant pirštų aiškinti, kad ne, ne nieko tokio. Ir kad pigi valdžia kartais kainuoja labai brangiai. Tiesiog per brangiai. Ydinga sistema, persmelkusi visų lygių politinės veiklos finansavimą, atrodė nepajudinama ir dėl Konstitucinio teismo inter alia išaiškinimų, kuriuos trumpai galima apibendrinti kaip draudimą priimti sprendimus dėl politikų darbo užmokesčio čia ir dabar, o ne kada nors, nuo kitos kadencijos. Todėl ir atidėliota tai, ko atidėlioti nebebuvo galima. Ne paslaptis, kad veikiantys politikai – įstatymų leidėjai – šio klausimo vengė iš baimės papiktinti ties skurdo riba balansuojančią rinkėjų dalį ir nekreipė dėmesio į kitus rinkėjus, kurie supranta, kad kompetentingų specialistų darbas Seime netraukia būtent dėl beviltiškai pasenusio veiklos finansavimo modelio ir atlyginimo, nelabai siekiančio normalaus IT specialisto užmokesčio lygį. Žodžiu, visi turime prisiimti savo atsakomybės dalį.

Kad ta kanceliarinių išlaidų šūdeliavimo sistema žemina politikoje dalyvaujančių asmenų orumą, taip pat nėra smulkmena. Kas iš to, kad mano degalų čekiukai visi tvarkoj, su vardu ir pavarde, kaip ir reikalauja reglamentas, ir išleistos sumos – proto ribose. Vis tiek turiu jaustis kalta, nes niekaip negalėčiau tiksliai pasakyti, kiekgi išleidau parlamentinės veiklos tikslais, o kuris ten litras buvo mano asmeninės išlaidos. Gal reikėtų turėti du automobilius, du telefonus, atskirus kompiuterius? Absurdiška? Taip, kaip ir visa šiandien veikianti politinės veiklos finansavimo sistema. Joje įmanoma viskas – tik ne skaidrumas. Sovietmečiu tokia sistema buvo sukurta ne šiaip sau, o tam, kad priversti „prisidurti“, pažeidžiami, o, vadinasi, ir kontroliuojami nematoma ranka būtų visi, kas tik prieina prie „valdiškų“ pinigų. Dar geriau, kad „prisidurti“ būtų priversti apskritai visi... Rodos, tie laikai seniai praėjo, kartos pasikeitė, o metastazės liko...

Kas toliau? Nematau nieko blogo išankstinių Seimo rinkimų scenarijuje – nepriklausomai, pateksiu aš asmeniškai į Seimą ar ne. Svarbi pati galimybė užbraukti storą brūkšnį, už kurio liktų visi smulkmeniški sąnaudų pateisinimai, iš kurių jokios naudos, tik papildoma administracinė našta. Tebūnie – nepalikime galimybės politikams atskaityti tų trisdešimties procentų nuo apmokestinamųjų pajamų, kuria naudojasi vykdantieji individualią veiklą. Tebūnie veiklos finansavimui skirtos išmokos apmokestintos Sodros mokesčiais ir gyventojų pajamų mokesčiu, kaip siūlo premjerė. Ir tada niekam nereikės aiškintis, kaip konkrečiai tie pinigai panaudoti ar sutaupyti. Privačios lėšos visada naudojamos racionaliau.

Gaila tik, kad užuot visas jėgas metę pradėtiems darbams užbaigti, turime Vyriausybės krizę praktiškai lygioje vietoje. Tokią krizę, kurios tikrai nesprendžia vieno ar kito ministro nusiritusi galva. Keletą dalykų privalome sutvarkyti skubiai: pirmiausia užkirsti kelią tokiems „kanceliarinių išlaidų“ išeikvojimams, kurių pateisinti tiesiog neįmanoma. Ir sprendimai jau beveik ant stalo – tai bus bendri pozicijos ir opozicijos, centrinės valdžios ir savivaldos atstovų sprendimai dėl protingų stabilių išmokų savivaldos politikams nustatymo, įvertinantys realias veiklos sąnaudas. Idealu būtų, jei galėtume juos turėti jau šios savaitės Seimo darbotvarkėje ir patvirtinti skubos tvarka, kol naujai išrinkti savivaldybių politikai dar nespėjo įklimpti į sisteminę pelkę. O jau ten, kur yra darbo teisėsaugai – tegul teisėsauga ir dirba.

Verta apsvarstyti ir Seimo narių kanceliarinių išlaidų panaikinimą, performuojant jas į apmokestintą visais darbo santykių mokesčiais išmoką. Gal šį kartą ir Konstitucinis teismas supras, jog tai – vienintelis racionalus ir pakankamai operatyvus problemos sprendimas, nereikalaujantis jokių papildomų biudžeto sąnaudų.

Žodžiu, reikia nusiraminti, priimti skubiai reikalingus sprendimus, solidžiai pasitikti NATO Viršūnių susitikimą, o tada, baigiantis pavasario sesijai, eiti į Seimo salę su priešlaikinių rinkimų pasiūlymu. Tada, kai visos parlamentinės partijos bus pasiūlymą apsvarsčiusios ir pateikusios savo pozicijas. Girdžiu kalbant, kad nesurinksim 85 balsų. Ką gi, tuomet tai vis vien bus žingsnis skaidrumo link. Visuomenė labai aiškiai matys, kas siekia problemą spręsti iš esmės, o kam gerai taip, kaip yra. Skaidrinam – tai skaidrinam.