Tikriausiai ir Tomui Vytautui Raskevičiui nesmagu už LGBT palaikytojus, smarkiai persistengusius puolime prieš kunigą Algirdą Toliatą. Bėda tik, kad mūsų informacinis laukas yra žymiai imlesnis skandalui, konfliktui negu kalbėjimui iš esmės, juolab – bandymui susikalbėti.
Vis dėlto kitos išeities nėra. Po viso to apsišaudymo neapykantos papliūpomis iš abiejų pusių reikės kalbėtis ir apie esmines takoskyras, ir apie galimybes sutarti ten, kur sutarti būtina. Tam prireiks rimtesnių pastangų, nei iš pažiūros atrodo. Gera pradžia būtų tiesiog sutarti nesiginčyti su faktais.
Antivakserių išvedžiojimai, kalbos apie pasaulinį gėjų sąmokslą ar pašaipus nusistatymas, kad religija tėra tamsuma, atsilikimas ir prietarai – tai populiarios išankstinės nuostatos, kurių prigimtis iš esmės ta pati – neišmanymas. Viena vertus, niekas negimsta išmanydamas. Išmanyti pradedi kaupdamas gyvenimo patirtį ir ieškodamas atsakymų į kylančius klausimus. Bet kokiu būdu neišmanymas iš natūraliai nekaltos vaiko būsenos tampa yda, paties Jėzaus Kristaus statoma šalia godumo, pavydo, ištvirkimo? (perspėju, kalbu iš krikščioniškos pozicijos – tai kam nepatinka, gali toliau neskaityti).
Man regis, neišmanymas tampa yda tuomet, kai, turint visas galimybes pažinti, pasirenkama nenorėti nieko žinoti apie tai, ką esame iš anksto nusiteikę atmesti. Kad šia yda galima piktavališkai manipuliuoti, kraštutinai supriešinant visuomenę, rodo kad ir praėjusio rudens demokratijos krizė Jungtinėse Valstijose. Visi turėjome galimybę įsitikinti, koks pavojingas gali būti paprasčiausias neišmanymas.
Tik tai nereiškia, kad negali būti skirtingų nuomonių ir įsitikinimų. Tiesiog norint susikalbėti, tenka pasidomėti oponento nuomone kiek giliau, išklausyti jo motyvus, įvertinti jo patirtį.
Yra žmonių, kurie mano, kad žmogaus egzistencija yra fiziologiškai, psichologiškai ir sociologiškai determinuota ir taškas. Yra žmonių, kurie neabejoja, kad žmogus turi dar ir dvasinį, nė kiek ne mažiau realų egzistavimo lygmenį. Aš asmeniškai manau, kad žmonės, kurie eliminuoja dvasinį lygmenį, tiesiog be reikalo susiaurina savo akiratį ir taip skriaudžia patys save. Galima išbraukti iš kasdienės apyvartos ir tikėjimą, ir poeziją, ir viską, kas nebūtina kovoje už išlikimą. Toks pasirinkimas galimas. Aš galiu jam nepritarti, bet primesti savo įsitikinimo ar įrodyti, kad, pavyzdžiui, poezija yra gyvybiškai būtina, negaliu. Negaliu netgi įrodyti, kad dvasinė patirtis esmingai veikia asmenybės brandą, nes kelias į tokį supratimą eina pirmiausia per individualią patirtį.
Bet argi ne keista, kad laimės indeksui didžiausią įtaką turi „nenaudingi“ ir „nebūtini“ dalykai? Vartotojiška logika, kadaise atrodžiusi kaip ekonominio augimo garantas, šiandien kelia vis daugiau abejonių. Besaikis vartojimas visos bendruomenės prasme tiesiog mūsų kartos akyse virsta šiukšlių kalnais ir grėsminga klimato kaita, o kiekvieno individo gyvenime veda link priklausomybių, kai vartoti linkstama vis daugiau, o malonumo patiriama vis mažiau, nekalbant jau apie džiaugsmą... Šiandien vis daugiau žmonių, tikinčių ir netikinčių, atranda, kad tikras džiaugsmas slypi visai ne vartojime ir malonume, o galimybėje dalintis.
Čia man pirmiausia ateina į galvą didžio mistiko ir prancūziškai rašiusio poeto Oskaro Milašiaus mintis, kurią pamėginsiu perteikti lietuviškai: kančia ir skausmas gali taurinti ir brandinti, bet tiktai džiaugsmas yra šventas... Aš taip pat tikiu, kad tikras džiaugsmas ir meilė turi savyje dievišką kibirkštį, nepaaiškinamą jokia chemija, psichologija ar bendruomeninio gyvenimo tikslingumu. Aš taip tikiu, bet negaliu kitaip manančiam to primesti. Vis dėlto ir turėdami skirtingas pažiūras, galim apie tai kalbėtis, dalintis, patirdami bendravimo džiaugsmą.
Kas gi nutiko, kad vietoj dalinimosi džiaugsmo viešoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose – vis labiau kaistanti priešprieša?
Apie ką iš esmės tos kovos dėl Stambulo konvencijos ir partnerystės įstatymo? Kol kas viso to, kas vyksta viešojoje erdvėje, nei pokalbiu, nei diskusija neįmanoma pavadinti,. Veikiau tai prasilenkiantys monologai (geriausiu atveju). Blogiausiu atveju – kraštutinio priešiškumo apraiškos, vis aršesnės ir nelogiškesnės... Ir kuo kategoriškesni pareiškimai, tuo akivaizdžiau, kad jie remiasi ne faktais, o išankstinėmis nuostatomis. Abi pusės „griešija“ tuo, kas ir trukdo normaliam pokalbiui. Labai dažnai karščiausiai reiškiasi tie, kurie neskaitė nei Europos žmogaus teisių konvencijos, nei Lietuvos konstitucijos, nei siūlomų įstatymų projektų, nei tos pačios Stambulo konvencijos.
Pastaroji, rimčiau pasižiūrėjus, net neatrodo svarstytina, bet, kadangi dauguma tikriausiai jos ir neskaitys, verta aptarti esminius dalykus. Norint susidaryti nuomonę apie Stambulo konvenciją, neužtenka vien atidžiai perskaityti tekstą. Turiu perspėti, kad teksto malonumu šis skaitymas nė iš tolo nekvepia. Reikia įvertinti Stambulo konvenciją pagimdžiusias realijas. Verta sugretinti ją su Europos žmogaus teisių konvencija bei visais papildomais protokolais. Europos žmogaus teisių konvencijoje yra aiškūs draudimai kankinti, žeminti, pavergti, diskriminuoti.
Taip pat įvardinta teisė į šeimos ir asmens privatumą, laisvę ir saugumą. Skirtingai nuo Stambulo dokumento, sąvokos čia aiškios ir iš esmės apima ir smurto artimoje aplinkoje problematiką. Tuomet kyla klausimas, kam reikia dar vieno sunkiai paskaitomo opuso? Mano studijų laikais stilistikos kursą skaitęs profesorius Pikčilingis sakydavo – kalba būna paini ir neaiški, kai neaiški mintis. SK (toliau Stambulo konvenciją minėsiu šia santrumpa) kalba – kaip reta paini. Vadinasi po ja galime tikėtis atrasti paslėptų mąstymo ydų.
Ačiū Dievui, man jau nereikės tuo užsiimti, nes kruopščią teksto analizę atliko Tomas Kačerauskas, kurio publikaciją pavadinimu „Esu feministas, todėl pasisakau prieš Stambulo konvenciją“ nesunku surasti. Šis autorius atkreipia dėmesį į daugelį SK prieštaravimų logikai ir demokratijai, kurių šiame dokumente esama žymiai daugiau, nei vien tos, sukėlusios daugiausia prieštaravimų iš 3 ir 12 str. Pavyzdžiui, 1, 7, 4, 10, 14, 16, 17, 24, 28. 66 str. kelia dar daugiau abejonių. Nekomentuosiu dar kartą, nes tai jau profesionaliai ir išsamiai padaryta, tik pacituosiu esminę minėto straipsnio autoriaus įžvalgą:
„... pavadinime, 1str., (konvencijos tikslas) ir 2str. (konvencijos taikymo sritis) įvardijama, kad tai „konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje“. Loginės konjunkcijos taisyklės reikalauja, kad (jungtuku „ir“) jungimas tarp dalių būtų lygiavertis, o bendresnė dalis eitų pirma. Abi šios taisyklės pažeistos : „smurtas šeimoje“ – bendresnė sąvoka, nei „smurtas prieš moteris“, nes pirmoji apima antrąją. Galbūt čia turimas omenyje smurtas prieš moteris ne šeimoje? Tačiau tokiu atveju, kodėl netaikoma sąvoka „smurtas prieš žmogų“? Ar moteris konvencijoje nelaikoma žmogumi? Jei taip, konvencija diskriminacinė moterų atžvilgiu, ir jos priėmimas net nesvarstytinas.
Vadinasi, de Beauvoir frazė „Moteris taip pat žmogus“ visiškai nebanali, jeigu ją reikia priminti įvairių konvencijų sumanytojams. Kita vertus, smurtas prieš žmogų (šeimoje ar ne) yra jau užkardytas nacionaliniuose baudžiamuosiuose kodeksuose. Taigi – konvencija perteklinė.“
Jei ko nors vis dėlto neįtikintų logikos argumentai, jau turime galimybę pasitikrinti empiriškai: nemaža šalių yra ratifikavusios šią konvenciją, kai kurios – net prieš keletą metų, bet kažkaip neteko girdėti apie pastebimą jų pažangą smurto prevencijos srityje... Lenkijoje gi, kuri mums propagandistų vis buvo rodoma kaip katalikiškos valstybės, ratifikavusios SK pavyzdys, išvis pradėta konvencijos denonsavimo procedūra, ir visai ne dėl to kad kam nors ten būtų priimtinas smurtas prieš moteris, o dėl to, kad konvencijoje esančių juridiškai netikslių ir sunkiai apibrėžiamų sąvokų sukeliama painiava nė kiek nepadeda smurto prevencijai...
Žinoma, Lenkijoje matome ir vis didesnį visuomenės susipriešinimą, kuriame nekaip atrodo abi kariaujančios pusės. Kartais susidaro įspūdis, kad konfliktas, jau bepradedąs rimti, vėl iš naujo kažkieno pakurstomas...
Kalbant apie SK taip pat pastebima tyčinio konflikto eskalavimo požymių, nors ramiai pasvarsčius kyla paprastas klausimas, kaip galėjo toks iš esmės juridinis brokas pažengti taip toli, kad solidžios ir turtingą demokratijos patirtį turinčios valstybės ją ratifikavo ir ėmėsi įgyvendinti? Verta paanalizuoti SK tekstą dar vienu – viešųjų ryšių aspektu. Tuomet išryškėja ko gero esminė SK savybė: konvencija aiškiai nutaikyta į emocijas. Štai čia ir atsakymas, kam reikalingas tas iš esmės bereikšmis (sutinku šimtu procentu su Vytautu Ališausku) dokumentas.
SK sukonstruota kaip viešųjų ryšių instrumentas, pašauktas garantuoti matomumą tam tikros politinės pakraipos veikėjams ir veikėjoms. Tik tiek, kad šio instrumento kūrėjai nenumatė, jog instrumentas yra instrumentas, ir niekas negali sutrukdyti juo pasinaudoti priešingos stovyklos atstovams. Štai dabar ir turime situaciją, kai Stambulo konvencija savo matomumui visa jėga naudojasi radikalioji dešinė, pozicionuojanti save didele kovotoja už tradicinę šeimą (pažymėtina, kad SK prasilenkimai su pamatiniais demokratijos principais radikalios dešinės dažniausiai lieka nepastebėti)...
Tokiai situacijai besiklostant atrodo visiškai logiška neįtraukti SK į seimo pavasario sesijos darbotvarkę. Tikrai per daug turime rimtų problemų, kad galėtume gaišti brangų laiką debatams dėl absoliutaus teisinio nesusipratimo. Mėgintume ginčytis su faktais? Mėgintume ir toliau nepastebėti, kad dokumentas atvirai diskriminacinis (taip, tarsi smurto nepatirtų vyrai ir berniukai), prikaišiotas neapibrėžtų ir pavojingų sąvokų, kylančių iš primityvaus noro atsigriebti už patirtas nuoskaudas. Neginčysiu, kad tos praeityje SK iniciatorių ir daugelio moterų patirtos skriaudos – visiškai realios, bet archaiškas kerštingas požiūris „dantis už dantį“ niekaip nesuderinamas nei su demokratija, nei su tikra smurto prevencija.
Be to, net Lietuvos valstybės saugumo tarnybos jau pastebėjo piktavališkų bandymų šiuo pagrindu gilinti mūsų visuomenės susipriešinimą, pasinaudojant ta pačia neišmanymo yda, apie kurią jau kalbėjome. Vien tai – pakankamas pagrindas palikti popierinių tigrų kovas nenuilstantiems azartiškiausiems kovotojams ir pasirūpinti tikra smurto ir patyčių prevencija, psichologine pagalba nuo priklausomybių kenčiančioms šeimoms ir pagarbos kultūros ugdymu.... Taip, čia nepasipuikuosi įspūdingom greitom pergalėm ar kovotojo įvaizdžiu. Visa tai liks nematoma sensacijų besivaikančiame informacijos lauke. Bet tai – ne priežastis užsiimti veiklos imitacija.
Visiškai kas kita – partnerystės įteisinimo problema. Sprendimas šiuo klausimu buvo reikalingas jau užvakar. Bet ir kliūtys čia – ne butaforinės. Aš priklausau kartai, kuri patyrė nuožmiausias despotinės valstybės pastangas atimti iš šeimos teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Lietuvoje iki šiol išsikerojusi patyčių kultūra, nepakantumas kitam ir kitokiam yra būtent sovietinio darželio ir mokyklos palikimas, kai buvo skiepijama nuostata, kad tą kitą, kitokį, negu dauguma, reikia užkapoti. Ten mes jau buvom, ir nesinorėtų grįžti. Esu tikra, kad LGBT bendruomenė ir atskiri netradicinės orientacijos žmonės turi dar daugiau motyvų nenorėti grįžti į aną situaciją.
Vadinasi, turime judėti pirmyn. Ir vienintelis kelias judėti pirmyn – ieškoti bendrų išeities taškų.
Atrodo, vienas tokių išeities taškų yra Lietuvos konstitucija, prieš daugiau nei du dešimtmečius priimta visuotiniu referendumu. Jos 38 straipsnis skelbia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
Naujausios visuomenės apklausos rodo, kad dauguma piliečių nemato reikalo keisti konstituciją, o mes, įstatymų leidėjai, prisiekę laikydami ranką ant konstitucijos, esame įsipareigoję jos nepažeisti. Čia jau turiu ne retorinį klausimą LGBT pozicijos atstovams: gal iš tiesų nėra taip jau nenormalu, kad šalies įstatymuose atsispindi gamtoje egzistuojantis skirtumas tarp vienalytės poros ir vyro ir moters sąjungos?
Kita vertus, mūsų seksualinė orientacija ir pažiūros skirtingos, bet noras mylėti ir būti mylimam būdingas visiems. Ir man atrodo nenormalu, kai vienas kitą mylintys žmonės žeminami ir diskriminuojami ištikus sveikatos problemoms ar netektims vien dėl to, kad iki šiol nepasirūpinome priimti reikalingų įstatymų, užtikrinančių lygias galimybes.
Kitas atramos taškas – Europos žmogaus teisių konvencija, kuri be kita ko gina šeimos teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, gina sąžinės laisvę ir draudžia diskriminaciją dėl lyties, rasės ar pažiūrų.
Šie du instrumentai jau pakankamai aiškiai apibrėžia manevro ribas, kalbant apie partnerystės ar sutarimo dėl bendro gyvenimo įstatymą.
Viešumoje ir socialiniuose tinkluose ir čia matome nuolat kurstomą prieštarą, ir būdingą kategorišką nusistatymą, neskaičius nė vieno iš registruotų projektų. O juk dabar pats laikas diskutuoti dėl konkrečių dalykų, nes nuo mūsų pačių priklauso, koks tas įstatymas bus. Pats laikas atsižvelgti į kitų ES šalių patirtį ir nekartoti ten padarytų klaidų, įskaitant atvejus, kai LGBT palankus politkorektiškumo imperatyvas ima pažeisti šeimos teises auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus arba asmenys diskriminuojami dėl savo įsitikinimų, priimant į valstybės tarnybą. Bet rengiant įstatymus turime vadovautis ne pagrįstais ar nepagrįstais būkštavimais, o jau prieinamais sociologiniais tyrimais, psichologų darbais ir išsamia teisinių praktikų analize. Ko gero turėtume čia pasitelkti ir mūsų mokslo bendruomenę.
Be to, kurdami ir priimdami įstatymą negalime ignoruoti realybės savo šalyje. Tikrai ne visi Lietuvos piliečiai laiko save krikščionimis. Partnerystės ar bendro gyvenimo reglamentavimu tikriausiai neketina naudotis ir dauguma ne itin religingų, bet pasisakančių už konstitucinę tradicinės šeimos sampratą žmonių. Bet yra tas maždaug dešimtadalis piliečių, kuriems partnerystės statusas aktualus.
Akivaizdu, kad šis įstatymas reikalingas tam tikrai tikslinei grupei, – tai ar neatrodytų logiška į šios grupės lūkesčius pirmiausia ir atsižvelgti? Patikslinti motyvus, kodėl sutarimas dėl bendro gyvenimo šios grupės atstovams neatrodo tinkamas sprendimas, kodėl partnerystė atrodo tinkamesnė. Galbūt atviras tiesioginis pokalbis padėtų išsklaidyti bent dalį partnerystei nepritariančiųjų būkštavimų, kad būtent partnerystės įteisinimas pakenktų tradicinės šeimos statusui visuomenėje? Gal ir kita pusė sutiktų pripažinti konstitucinę šeimos sampratą kaip bendrą vardiklį? Taip žingsnis po žingsnio artėtume prie sutarimo dėl įstatymo, kurio priėmimą atidėlioti nebeturime laiko rezervo.
Juolab, kad apklausos rodo, jog dauguma ir konservatyviai suprantančių šeimą piliečių pripažįsta: įstatymas, kuris leistų pagaliau nedidelei mažumai jaustis saugiai ir gerbiamai, reikalingas. Vadinasi, turime apie ką kalbėtis. Ir kalbėtis ne gudraujant, ne įtarinėjant, ne užgauliojant, kalbėtis iš esmės, gerbiant kitokį, nei savo paties, požiūrį. Tai nėra lengva, kai atmosfera visuomenėje jau iki kraštutinumo įkaitusi. Bet pasirinkimas vis dar yra: statyti sienas ar tiesti tiltus. Aš renkuosi tiesti tiltus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.