Priminsiu neseną istoriją: kai iš LGGRTC direktoriaus pareigų buvo atleistas p. Adas Jokubauskas, vos apskritai nesužlugdęs centro veiklos, direktoriumi buvo paskirtas autoritetingas istorikas Arūnas Bubnys, pats tuomet pripažinęs, kad vadyba nesanti jo stiprioji pusė. Seimo valdyba įsipareigojo ateiti čia į pagalbą ir peržiūrėti, kaip galima būtų pertvarkyti centro valdymo mechanizmą. Darbas užtruko, o padėtis Centre, nepaisant išaugusio kone dvigubai finansavimo, taisėsi vangiai. Iš Centro vienas po kito ir toliau traukėsi specialistai – tyrėjai, taip ir nesusiformavo veiklos strategija su aiškiais prioritetais, biudžeto asignavimai likdavo net nepanaudoti, tuo pat metu nerandant kelių dešimčių tūkstančių eurų partizanų palaikų paieškai būtinos DNR atpažinimo įrangos įsigijimui...
Struktūrinės Centro pertvarkos idėjos per tuos metus nebuvo atsisakyta, tik viskas pasirodė sudėtingiau, nei manyta iš pradžių.
Vis dėlto dabar, kai sprendimas priimtas ir bus kuriama vienuolikos skirtingų institucijų deleguojamų specialistų taryba, reikia paaiškinti paprastai. Taip, kad seneliai galėtų paaiškinti savo anūkams, kodėl to reikia.
Pradėkim nuo to, kad LGGRTC nėra šiaip centras, kuris gali tyrinėti pasirinktas temas savo nuožiūra ir nevaržomas laiko limitų. Tai nėra mokslo institutas, bet unikali įstaiga, kuriai valstybė turi specialių ir svarbių pavedimų. Centras turi specialią gynybinę misiją: identifikuoti pilkąsias zonas, tas istorijos temas, kuriose trūksta išsamių tyrimų ir kurios dėl to tampa nedraugiškų šalių propagandos taikiniais. Vadinasi, reikia savotiškos „oro gynybos“. Plėtojant paralelę, jeigu nieko geresnio neturi, gali naudoti ir praėjusio amžiaus sistemas, bet galima rinktis ir šiuolaikiškesnes. Ir mes tokį pasirinkimą turime, galime vietoj vienasmeniškos direktoriaus atsakomybės pasirinkti plačiai šiais laikais taikomą kolegialaus valdymo modelį, kuris pasiteisina ir valstybės įstaigose, ir versle, leidžia suformuoti strategines kryptis ir jų laikytis nuo bendrų iki detalizuotų planų. Tuomet neliktų spragų, trukdančių centrui teikti pagrįstas faktais rekomendacijas ir išvadas dėl istorinės atminties įamžinimo. Tik išsamūs kontroversiškų įvykių tyrimai gali užkirsti kelią besikartojančioms propagandinėms atakoms, faktiškai toliau tiražuojančioms sovietinį naratyvą, siekiantį apjuodinti laisvės kovotojus, pasipriešinimą okupacijoms ar sumenkinti žydų gelbėjimo temą.
Įstatymo priėmimo išvakarėse plačiai buvo skleidžiamas mitas, kad kolegialaus valdymo modelis sudaro galimybę kažkokiam mistiniam įstaigos užvaldymui. Bet ar ne didesnė tokio vienpusiško užvaldymo tikimybė, jei vadovas yra vienas prieš visus iššūkius ir spaudimus? Nekalbant jau, kad tokiu atveju labai paprasta užvaldyti įstaigą, tiesiog pakeitus vadovą... Užvaldyti įstaigą su vienuolikos skirtingų institucijų deleguotų specialistų taryba neabejotinai būtų gerokai sunkiau. Juolab, kad taryboje savo balsą turėtų ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, ir pats Centras. O ir toks noras, vargu, ar kiltų...
Dabar, priėmus Seime sprendimą dėl centro valdysenos modernizavimo pagal gerosios praktikos pavyzdžius, belieka sudaryti tarybą ir, tikiu, ilgai laukti šios permainos rezultatų neprireiks, o specifinės centro misijos numatomi darbai pajudės deramu tempu. Svarbiausia, kad Lietuvai reikia sklandžiai veikiančio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, besiremiančio giliais istorijos tyrimais, priimant autoritetingus sprendimus, taip, kad niekam nekiltų abejonių dėl tų sprendimų pagrįstumo.